Autors: Karolina Tamašauskaitė
Avots: Neries regioninio parko
Nebepravažiuojami
miško keliukai, išdraskyta augalų paklotė, purvo klampynėmis paverstos paupių
pievos, sudarkytos ledynmečio prieš tūkstantmečius sustumtos kalvų kalvelių
keteros. Sąmoningumo stoka
galvose tų, kurie mėgsta važinėti bekele. Vienas iš naujausių pavyzdžių - Vilniaus
visureigių klubo šį šeštadienį organizuotas “ne pats lengviausias sezono
atidarymas”.
Gruodžio
8 d., sekmadienį, viename skaitomiausių internetinių naujienlaikraščių pasirodė
gausiai nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Vilniaus visureigių klubo
“išvyką” bekele tarp Vilniaus Pilaitės mikrorajono ir Grigiškių (jį galite
pamatyti čia: http://www.lrytas.lt/verslas/auto/lietuvos-ryto-fotografo-nuotraukose-visureigiu-isbandymai-kaunantis-su-bekele.htm#.UqbVU9JdXte).
Reklāma
Išsamiu
fotoreportažu norėta pademonstruoti trisdešimties “bekelės monstrų” galią ką
tik sumigusioje gamtoje ir papasakoti apie linksmai praleistą savaitgalį.. Tačiau
straipsnis susilaukė kiek kitokio atsako.
Gausių
ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas
skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos
teritoriją - Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius
miškingus šlaitus. Šis Vilniaus visureigių klubo sezono atidarymas, žinoma, nei
su regioninio parko direkcija, nei su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba
derintas nebuvo. Tačiau pasirodęs straipsnis tapo puikiu liudininku apie
šeštadienio “išbandymus”, siaubiant pažliugusius miško keliukus, džipų ratais
draskant paupio pievas ir Koplyčiankos upelio slėnį.
Nustačius
gamtai padarytą žalą, renginio organizatoriams bus pritaikyta administracinė
atsakomybė.
Kasmet
toks nelegalus važinėjimas bekele žaloja šimtus hektarų pačių gražiausių
Lietuvos vietų. Gamtininkams bandant atsatyti pirminę būklę, vėliau šie pažeidimai
mokesčių mokėtojams kainuoja didelius pinigus.
Užsukus
į Vilniaus visureigių klubo internetinę svetainę paaiškėjo, jog tokios
“išvykos” – reguliarios. Ir jose dalyvauja visa šeima, taip pat – vaikai. Koks
pavyzdys apie žmogaus ir gamtos santykį skiepijamas jiems?
Tokie
pasivažinėjimai siūlomi kaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o numatyti maršrutai
veda ne tik į šalia sostinės prisišliejusį Neries regioninį parką, bet ir kitas
Lietuvos saugomas teritorijas - Asvejos ir Labanoro regioninius, Aukštaitijos
ir Dzūkijos nacionalinius parkus. Keliautojai viliojami absurdiškais pažadais:
“Mes žinome, kur yra gražiausios vietos, turime visureigius, nes tik jais
galėsite jas pasiekti. Įveiksite kliūtis, kurias gamta sukūrė slėpdama savo
prigimtinį grožį”.
Būtent
šioje vietoje norėtųsi stabtelėti – tik šios, pačios gamtos sukurtos kliūtys ir
saugo pavienius natūralius kampelius nuo grubios ir neatsakingos žmogaus
veiklos. Tik atokiose, žmogaus neardomose ir netrikdomose vietose gali
funkcionuoti sveikos ekosistemos, namus rasti dabar dėl žmogaus nesąmoningumo
jau nykstanti daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Ir tik turintys pakankamai
kantrybės, ištvermės ir nuovokumo geba tuos kampelius atrasti, pasigrožėti ir
sąmoningai palikti tolesniam gyvavimui. Tačiau per tokią teritoriją pervažiavus
visureigiu, keturračiu ar kitu “bekelės monstru”, tikrojo atradimo džiaugsmo nepatiri
nei pats, nei bepalieki jo kitiems.
Labai
dažnai taip sužalojamos ekologiniu požiūriu pačios jautriausios, labiausiai nuo
žmonių nutolusios ir sunkiausiai pasiekiamos vietos – pelkės, draustiniai,
neretai – net rezervatai. Juk čia – didesnis azartas, gilesnės klampynės bei
mažiau pašalinių žmonių, galinčių tapti pramogos “trikdžiais”. Neretai taip pat
suniokojami ir kultūros paveldo objektai. Galingų džipų ar keturračių
išvažinėti plotai randami prie ar ant pačių piliakalnių, dar dažniau –
pilkapių. O juk tai – senosios baltų genčių kapinės. Ar siūlant “ekstremalius
pasivažinėjimus gražiausiomis Lietuvos vietomis” yra suvokiama, kad džipo ratai
kas žemę ant mūsų protėvių kapo? Juk tai – nepagarba jau nebe gamtai, sklypų ar
miškų savininkams, aplinkosaugininkams ir poilsiautojams, bet mirusiesiems. O
tai jau savaime reikalauja šios problemos permąstymo visai kitokioje plotmėje.
„Neries
pakrančių nugalėtojai” – tokiu epitetu apibūdinami visureigių vairuotojai
minėtame straipsnyje. Taip norėtųsi pasakyti, jog šioje situacijoje nugalėtojų nėra
ir niekada nebus, o toks apibūdinimas – tik dar vienos iliuzijos kūrimas. Egocentriškas gyvenimo būdas, noras parodyti savo
pranašumą prieš gamtą, jos kliūtis ir stichijas veda tik prie katastrofų.
Didesnių ir mažesnių: sudarkyto gamtos veido, vietiniams gyventojams nebepravažiuojamų
kelių, nuliūdusių gražiausių Lietuvos vietų lankytojų, beprasmiais tampančių
gamtosaugininkų darbų, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, bei svarbiausio –
nuskurdusios žmogaus dvasios.
XXI a. pasaulyje, kuriame formuojama masinė, lengvai manipuliuojama
ir “paviršinėmis” pramogomis penima žmogaus sąmonė, “bekelių vagotojų” vertybių
sistema yra aiški, mums suvokiama, bet dėl to ne mažiau iškreipta. Gamtos
žalojimas galingomis technikos priemonėmis toli gražu nėra “tikrojo, visuomenės
užslopinto vyriškumo įrodymas”, kaip deklaruojama Vilniaus visureigių klubo
internetinėje svetainėje. O stebint savo tėvus, vairuotojų atžaloms taip pat neteisingai
skiepiamas suvokimas, jog gamta turi būti nugalėta ir įveikta.
Galvojant apie ateitį, tampa sunku naiviai tikėtis, jog
užaugę tokie vaikai suvoks gamtos trapumą ir pažeidžiamumą bei, svarbiausia,
būtinybę ją išsaugoti. Tad kreipiuosi į visus – auginkime savo sąmoningumą, ir
aukime drauge su mus supančia gamta.
Par rakstu pārpublicēšanas noteikumiem lūdzam kontaktēties ar Travelnews.lv redakciju.
