Autors: Lina Paukštienė
Avots: LDM Ryšių su visuomene centras
VILNIUJE, radvilų rūmų muziejuje, PIRMĄ KARTĄ rodoma
andrejaus balyko ikonų kolekcijos paroda
Reklāma
Lietuvos dailės muziejus balandžio 29 d., antradienį, 17 val. kviečia į
Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaromą parodą „SENŲJŲ IKONŲ
PASLAPTYS. ANDREJAUS BALYKO IKONŲ KOLEKCIJA: PAGROBTA, GRĄŽINTA,
PAPILDYTA“ (veiks iki birželio 1 d.). Parodoje lankytojams pirmą kartą pristatoma
160 ikonų ir miniatiūrinių ikonėlių, parodą papildo pagrobtų ir iki šiol
nesurastų ikonų fotografijos.
SPAUDOS KONFERENCIJA – 11 val. Dalyvaus kolekcininkas Andrejus Balykas, Lietuvos
dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Dalia
Tarandaitė.
Vilnietis kolekcininkas
Andrejus Balyka ikonas renka daugiau nei trisdešimt metų. Pirmenybę jis teikia
elitiniams, aukščiausios meninės kokybės pavyzdžiams, ypač žavisi šiuo
laikotarpiu išpopuliarėjusia kruopščia ir detalia miniatiūrine tapyba. 2007 m.
A. Balykos kolekcijoje buvo sukaupta jau apie 300 retų ir vertingų ikonų.
Norėdamas kolekciją parodyti visiems ikonų tapybos menu besidomintiems žmonėms,
kolekcininkas pradėjo tartis su Lietuvos dailės muziejumi dėl parodos
surengimo. Planuojamam išleisti parodos katalogui fotografas Valdas Račyla
nufotografavo didžiąją dalį kolekcijos ikonų. Tačiau 2008 m. spalio mėnesį
kolekcija buvo įžūliai pagrobta. Po pusantrų metų trukusio sudėtingo tyrimo
teisėsaugai pavyko išaiškinti nusikaltimą ir surasti 11 pagrobtų ikonų. 2013 m.
buvo surastos dar 69 ikonos ir miniatiūrinės ikonėlės. A. Balyka, nenustojęs
kolekcionuoti ir po vagystės, grįžo prie minties savo kolekciją pristatyti
visuomenei. Ši paroda yra pirmas kolekcijos paviešinimas. Dabartinėmis
aplinkybėmis tai yra ir kolekcininko padėka teisėsaugai, taip pat visiems
žmonėms, padėjusiems išsiaiškinti nusikaltimą ir grąžinti pagrobtas meno vertybes.
Parodoje eksponuojama 160
ikonų ir miniatiūrinių ikonėlių. Ekspoziciją papildo pagrobtų ir iki šiol
nesurastų ikonų fotografijos. Beveik visos A. Balykos kolekcijos ikonos
patyrusių meistrų buvo nutapytos pagal individualius tikinčiųjų užsakymus.
Keletas ikonų turi įrašus, paliudijančius, kad anksčiau jos priklausė žinomiems
Rusijos aristokratams. Maskvos ir visos Rusios patriarcho šv. Hermogeno ikona,
1913 m. gegužės 12 d. patriarchą paskelbus šventuoju, buvo pašventinta Maskvos
Kremliaus Uspenijos sobore ir nusiųsta kunigaikštienei Jelenai Petrovnai
Demidovai (mergautinė pavardė Trubeckaja, 1853–1904). Maskvos ir visos Rusios
patriarcho šv. Aleksijaus ikoną 1901 m. vienuolyno vyresnioji Sofija padovanojo
Kursko gubernatoriui grafui Aleksejui Dmitrijevičiui Maliutinui (1845–1904). O
medalioną su Šv. Aleksandro Neviškio atvaizdu XIX a. pab. pulko damos įteikė
kunigaikščiui Aleksandrui Volkonskiui (1866–1934).
Dauguma ikonų sukurtos XVIII
a. –XX a. pradžioje. Pavieniai kūriniai datuojami XVI ir XVII a. Ikonos
nutapytos įvairiuose ikonų tapybos centruose: Maskvoje, Peterburge, Kostromoje,
Tverėje, Vologdoje, Pavolgyje, Šiaurės Rusijoje, Cholujuje, Vetkoje ir kt. Ypač
daug ikonų sukurtų Jaroslavlyje, Paleche ir Msteroje – ikonų tapybos centruose,
garsėjusiuose smulkia ir detalia ikonų tapybos maniera.
Nuo XVII a. ikonas tapytojai
kartais pasirašydavo. A. Balykos kolekcijoje yra trys pasirašytos ikonos. Tai
„Pečorų Švč. Dievo Motinos ikona“, kurią Tverėje nutapė Kovrovas, „Mandilionas“, pasirašytas Gorbunovo – vieno
iš Cholujaus kaime gyvenusių ikonų tapytojų Gorbunovų dinastijos atstovo, ir
„Trijų Džiaugsmų“ Švč. Dievo Motinos ikona, kurią nutapė F. Rybakovas, dirbęs
Kaune.
Nuo XVII a. ikonas tapo
įprasta puošti brangiais aptaisais. Tai paskatino aptaisų meno vystymąsi. Visą
ikonos paviršių uždengiantis aptaisas, detaliai atkartojantis tapytos ikonos
kompoziciją, tapo lyg antra, tik metalinė, ant tapytosios uždedama ikona.
Balykos kolekcijoje galima pamatyti puikių įvairios stilistikos aptaisų. Tarp
jų – vieno geriausių XVIII a. pabaigos Maskvos sidabro meistrų Semiono Kuzovo,
XIX a. trečiame dešimtmetyje dirbusių maskviečio Jegoro Antipovo ir
naugardiškio Vasilijaus Nikitino, XIX a. vidurio ir antros pusės Maskvos,
Peterburgo, Žemutinio Naugardo sidabro meistrų Aleksandro Panfilovo, Trofimo
Bogdanovo, Piotro Petrovo, Aleksejaus Zapolskio, „Faberžė“ firmos kūrinius.
Dar viena pagarbos ikonoms
apraiška buvo puošnių kiotų (įstiklintų spintelių) gamyba. Kiotų dirbtuvės buvo
prie kiekvieno didesnio ikonų tapybos centro. Kiotai buvo puošiami
pjaustinėjimu, inkrustavimu, medžio drožyba. Ypač puošniai atrodė paauksuotos
drožybos kiotai. Ne vieną nebenaudojamą kiotą A. Balyka įsigijo tuščią, jį
restauravo ir pritaikė savo kolekcijos ikonoms.
Be miniatiūrine technika
nutapytų ikonų, Balyka renka miniatiūrines ikonas. Tai įvairiomis technikomis
sukurtos ikonėlės, kaip asmeninio pamaldumo ženklai tikinčiųjų nešiotos ant
kaklo, taip pat piligriminės, kurias tikintieji atminimui parsiveždavo iš
piligrimystės vietų. Kolekcijoje galima pamatyti ir garsiųjų Rostovo emalių,
vaizduojančių žymiausius Rusijos vienuolynus ir juose garbinamus šventuosius,
ir miniatiūrinės medžio drožybos pavyzdžių, kuriais garsėjo Švč. Trejybės ir
Šv. Sergijaus laura prie Maskvos.
Informaciją apie parodą teikia kuratorė Dalia
Tarandaitė mob. 8 629 77 487.
Par rakstu pārpublicēšanas noteikumiem lūdzam kontaktēties ar Travelnews.lv redakciju.
