Lietuvos dailės muziejus gegužės 15 d., ketvirtadienį, 16 val. kviečia į Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaromą parodą „VILNIAUS ŽENKLAI“ (veiks iki rugsėjo 14 d.). Paroda supažindina su XX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkų grafine kūryba ir kamerinės tapybos pavyzdžiais. Ekspoziciją sudaro daugiau nei šimtas 1900–1950 metais sukurtų autorinių estampų, piešinių, pastelių, akvarelių. Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė. Muzikuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė, tarptautinių konkursų laureatė, pianistė Kamilė Zaveckaitė.
Reklāma
SPAUDOS KONFERENCIJA – gegužės 15 d. 11 val.
Paroda „Vilniaus ženklai“ supažindina su XX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkų grafine kūryba ir kamerinės tapybos pavyzdžiais. Lankytojams rodoma daugiau nei šimtas 1900–1950 metais sukurtų autorinių estampų, piešinių, pastelių, akvarelių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. Parodoje pristatomi šešiasdešimties dailininkų kūriniai, išeksponuoti autorinėmis kolekcijomis.
Pasak parodos kuratorės Ilonos Mažeikienės, „įdėmiau pažvelgus į to meto dailininkų kūrybą, dar visai neseniai laikytą marginaline, atsiskleidžia spalvinga vilnietiškos dailės panorama. Vilnius, išgyvenęs nemažai dramatiškų istorijos posūkių, visada garsėjo tolerancija ir pakantumu įvairioms kultūrinėms tradicijoms, kurias daug metų puoselėjo įvairiatautė miesto bendruomenė. Būdama marga, daugialypė ir daugiakalbė, ji aktyviai kūrė savitą vilnietišką kultūrinę tapatybę. Šimtmečio pradžios kultūros gyvenimo ritme itin juntama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senojoje sostinėje tvyrojusio skirtingų kalbos ir kultūros tradicijų dialogo dvasia. Vilniaus meno gyvenimui buvo būdingas balansavimas tarp prieraišumo tradicijoms ir vis prasiveržiančių naujumo apraiškų, nuolatinė įtampa tarp konservatyvumo ir liberalumo. Meninio ir tautinio identiteto paieškos akivaizdžios to meto Vilniaus lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių bei kitų tautybių dailininkų kūryboje.“
Parodos centre – miesto ir žmogaus motyvai, dažni kelių kartų mene – peizažuose, portretuose, aktuose. Vyriausioji šimtmečio pirmos pusės vilniečių menininkų karta – tai amžių sandūroje gimę ir Vilniuje aktyviai pasireiškę fotografas ir tapytojas Stanislavas Filiberas Fleris (Stanisław Filibert Fleury), atkreipęs visuomenės dėmesį pirmosiomis stereoskopinėmis Vilniaus fotografijomis ir gyvųjų paveikslų inscenizacijomis, Vilniaus piešimo mokyklos ir Peterburgo dailės akademijos auklėtiniai Juzefas Balzukevičius (Józef Bałzukiewicz), Stanislavas Bohušas-Sestšencevičius (Stanisław Bohusz-Siestrzeńcewicz), Eugenija Senkevič-Pšelgovska (Eugenia Sienkiewicz-Przyalgowska), lenkų modernizmo klasikas, nenuilstanti tarpukario Vilniaus meninio gyvenimo siela Ferdinandas Ruščycas (Ferdynand Ruszczyc), urbanistinių vizijų autorius Juozapas Kamarauskas (Juozapas Kamarauskas). Šio ir vėlesnio laikotarpio dailininkų kūrybą siejo itin glaudus ryšys su amžininkų – Abdono Korzono (Abdon Korzon), Juzefo Čechovičiaus (Józef Czechowicz) o kiek vėliau ir Jano Bulhako (Jan Bułhak) – fotografiniais Vilniaus vaizdais.
Viduriniosios kartos vilniečiai – tai Krokuvoje dailės mokslus baigęs ir nuo trečiojo dešimtmečio Vilniuje gyvenęs Adamas Mendzyblockis (Adam Międzyblocki), panašiu metu, po studijų Peterburgo dailės akademijoje gimtinėn sugrįžę tapytojai Liudomiras Slendzinskis (Ludomir Sleńdziński) ir Bronislavas Jamontas (Bronisław Jamontt), aktyvūs Vilniaus dailininkų draugijos nariai, ryškūs neoklasicizmo ir neoromantizmo krypčių atstovai, originaliai pasireiškę ir grafikos srityje, Ivano Trutnevo Vilniaus piešimo mokyklos mokinys Vytautas Kairiūkštis, po studijų Maskvoje ne tik parvežęs į Vilnių rusų avangardo, konstruktyvizmo ir suprematizmo idėjų, bet ir naujojo meno dvasia Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje dešimtmetį ugdęs būsimuosius menininkus. Tarp šios kartos dailininkų derėtų išskirti aktyvaus grafiko, šios dailės srities žinovo, atsidavusio pedagogo Ježio Hopeno (Jerzy Hoppen) nuopelnus. Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete mokydamas studentus metalo raižybos technikų (oforto, akvatintos, plieno raižinio), kartu diegė domėjimąsi Vilniaus meno ir architektūros paveldu, skatino pažinti krašto istoriją. 1931 m. ėmęs vadovauti dailės fakultete veikusioms grafikos ir taikomosios dailės dirbtuvėms, išugdė gausų būrį menininkų, vėliau pasireiškusių originalia kūryba. To meto Vilniaus grafika pasižymėjo aukšta menine kultūra, piešinio ir raižysenos meistriškumu, plėtota miesto tematika bei žanrinės miestietiško folkloro scenos praturtino Vilniaus ikonografinę tradiciją.
Jauniausieji tarpukario grafikai – tai profesinį grafiko kelią pasirinkę Dailės fakulteto auklėtiniai. Tarp jų išskirtume Zbignevą Kališčiaką (Zbigniew Kaliszczak), įdomiai eksperimentavusį su naujomis netradicinėmis medžiagomis (pvz., ebonitu), Vilniaus architektūros paminklų ciklus medyje išraižiusius Romaną Jakimavičių (Roman Jakimowicz) ir Edvardą Kučinskį (Edward Kuczyński), Trakus ofortų serijoje įamžinusį Valentą Romanovičių (Walenty Romanowicz). Visi jie išsiskyrė polinkiu sintetinti individualų stilių ir vyravusias tradicijas. Vienas įdomiausių šios kartos grafikų buvo Leonas Kosmulskis (Leon Kosmulski), Dailės fakulteto grafikos dirbtuvių vadovo asistentas, baigęs Poznanės juvelyrikos mokyklą. Jo sukurti estampai tiesiog užburia istorinių ksilografijų sugestija, išraiškingos linijos ir panoraminio vaizdo stilizavimu. Vladas Drėma ir Balys Macutkevičius sukūrė portretų ir žanrinių kompozicijų, kuriose galima įžvelgti art deco ir konstruktyvizmo bruožų. Ekspresionizmo stilistikos atgarsių gausu Benciono Michtomo (Bencion Michtom), Šeinos Efron (Szejna Efron), Fanios Lev (Fani Lewównos, Adatos Gurevič-Grodskos (Hadasa Gurevicz-Grodska), Rachelės Suckever (Rachel Suckever) kūryboje. Jų grafikos lakštai išsiskiria ryškiu tautiniu charakteriu, savitu kūrybos temų ir motyvų pasirinkimu, kitais stilistiniais ypatumais. Tarpukario Vilniaus grafikos mokyklos puoselėtoms tradicinėms vertybėms ištikimi savo kūryboje liko Levas Dobžinskis (Lew Dobrzyński) ir Michailas Sevrukas (Michał Siewruk), tuo tarpu Juzefo Senkalskio (Józef Sękalski) medžio raižiniuose dominuoja moderniõs, miestiškos kultūros ženklai, kuriuos nesunku įžvelgti dailininko pasirinktuose laisvalaikio kultūros motyvuose, tuo metu madingos art deco stilistikos kompozicijose. Grafikos ir taikomosios dailės sąsajas matome dekoratyviuose, spalvotuose Hanos Milevskos (Hanna Milewska) estampuose, primenančiuose audinių ir kilimų raštus.
Karo ir pokario metų Vilnius, kaip svarbus kūrybos motyvas, gyvas Mečislovo Bulakos piešinių sangvinu cikle (1943–1950) su apgriauto, apdegusio Vilniaus senamiesčio vaizdais, Vlado Drėmos medžio raižinių serijoje (1943), kurią sudaro septyniasdešimt skirtingų spalvotų Gedimino pilies bokšto variacijų.
Informacija apie parodą internete – www.ldm.lt
Par rakstu pārpublicēšanas noteikumiem lūdzam kontaktēties ar Travelnews.lv redakciju.
