Galimybės nevaržomai keliauti po pasaulį mums atsivėrė
gana neseniai – vos prieš 25 metus, sulig Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu
1990-ųjų kovą. Vis dėlto per šį ketvirtį amžiaus patyrėme tiek technologinių, finansinių
ir kitokių pokyčių, jog ir keliavimo įpročiai keitėsi žaibišku greičiu.
Pavyzdžiui, kas dabar besiima į kelionę tokį daiktą kaip spiralė – elektrinį
vandens kaitintuvą, kuris buvo kone išgyvenimo prietaisas pirmųjų užsienin
keliavusių lietuvių krepšiuose? Turizmo rinkos senbuviai vardija jau praeitin
nugrimzdusias ar tebegrimztančias kelionių realijas – daiktus, elgesį,
įpročius.
Saugiausi pinigai – įsiūti į drabužius
Reklāma
„Seniai seniai“, kai sklandė daugybė realių ir
išpūstų istorijų apie vagystes iš keliaujančiųjų, daugelis gryniesiems susidėti
drabužiuose siūdavosi slaptas vidines kišenes. Bankinių kortelių nebuvo, niekas
negalėjo pervesti pinigų jų pritrūkus, tad su tiek grynųjų, kiek būdavo
pasiimta su savimi į kelionę, ir tekdavo suktis iki pat jos pabaigos.
Būtina žyma pase, be kurios buvo
neįsivaizduojama kelionė į jokią šalį, buvo viza. Žinoma, pasaulyje ir net
kaimynystėje tebėra daug valstybių, į kurias vykstant reikia vizų, tačiau bent
jau keliaudami po Europą nebesame varžomi. Turbūt dar daugelis esame išsaugoję
vizomis ir spaudais, žyminčiais sienos kirtimo vietą ir laiką, išmargintus
senus pasus.
Šiandien vykdami į daugelį šalių greitai
pamiršime ir popierinį pasą, kurį keičia patogesnė plastikinė asmens tapatybės
kortelė. „Beje, dažnai tiek atsipalaiduojame, ypač – po įstojimo į ES, kad
būna, jog pamirštame pasiimti net ir asmens tapatybės kortelę. Ir apskritai
popierių lagaminuose, piniginėse keičia plastmasė ir įvairūs mobilieji
įrenginiai: pinigus ir asmens dokumentus – lustinės kortelės, knygas, užrašines
– kompiuteriai, planšetės, e. skaitytuvai ir mobilieji“, – pasakojo turizmo
sektoriuje virš 20 metų dirbantis kelionių agentūros „Baltic Tours“ vadovas
Sigitas Fabijonavičius.
Populiariausios kelionės – autobusu
Ankstesnių kelionių neišvengiamybė – muitinės
kiekvienos šalies pasienyje, ilgiausios eilės, kuriose galėdavai praleisti nuo
kelių valandų iki paros.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo sienoms atsivėrus,
populiariausias transportas keliauti buvo autobusai – dvi-trys paros, ir tu –
jau meilės mieste Paryžiuje! „Skrydžiai lėktuvais buvo prabanga, o ir skrydžių
krypčių buvo nepalyginamai mažiau nei dabar. Anksčiau būdami biure pagal
kylančių lėktuvų garsą žinodavome, kelinta valanda ir kokia oro bendrovė vykdo
skrydį. Dabar Vilniuje girdimas nuolatinis kylančių ir besileidžiančių lėktuvų
gaudesys“, – pasakojo lėktuvų bilietų ir viešbučių rezervacinės sistemos
„Skrendu.lt“ atstovė Rasa Levickaitė.
Kelionių krepšius pakeitė lagaminai
Jei anksčiau į lagaminą įsimesdavome ir
minėtąją spiralę, ir lygintuvą, tai dabar jų vietą užima nešiojami kompiuteriai
ir kitokių mums reikalingų įrenginių krovikliai. Nes lygintuvas, plaukų
džiovintuvas bus ir viešbutyje, arbatos puodelį mes jau įperkame ir restorane,
o štai be telefono vargiai kas beįsivaizduojame bent dieną. „Dabar kiekvieno
lagamine yra „adapteris“, kuris leidžia suderinti skirtingose valstybėse, žemynuose
paplitusius nevienodus kištukinius lizdus ir elektrą naudojančius įrenginius“,
– sakė S. Fabijonavičius.
Jei anksčiau į užsienį būtinai veždavomės
juostinį fotoaparatą (vadinamąją muilinę) ir taupydavome kadrus (nes juk tik 24
arba 36 juostelėje!), tai dabar juos keičia telefonai su praktiškai neribojama atmintimi.
Jei anksčiau sugrįžus iš kelionės nekantriai laukdavome
popierinių nuotraukų, tai dabar tereikia bakstelti pirštu ir mūsų foto – ne tik
prieš nosį telefone, bet ir socialiniuose tinkluose.
„Pasikeitė net pati bagažo forma. Jei dar
anksčiau, kai daugiausia keliaudavome autobusais, daiktus dėdavome į kelioninius
krepšius, tai išpopuliarėjus lėktuvų skrydžiams praktiškai visi savo mantą
perkraustėme į lagaminus. Nes oro linijų reikalavimus, matuojančius bagažo dydį
centimetrais, patenkinti tarsi lengviau kai turi lagaminą, o ne neapibrėžtų
formų krepšį“, – sakė „Skrendu.lt“ atstovė.
Pamenate anksčiau itin populiarias dvikalbes pasikalbėjimų
knygeles? Kurios mokė paklausti: kaip
nueiti į parduotuvę ir kiek dabar valandų gimtąja ir svetima kalba? Dabar mes
jau mokame kalbų, tad keliaujame ir jaučiamės svetur vis laisviau. O dėl dvikalbių
pasikalbėjimų knygelių – su Google
Translator bus greičiau.
Jei anksčiau keliaudavo tik suaugusieji ar
jaunimas, tai dabar keliaujama ir su kūdikiais, - tam bene didžiausios įtakos
turėjo sauskelnių atsiradimas. Prisidėjo ir skrydžių lėktuvais išpopuliarėjimas.
Kelionės lėktuvu trumpesnės, todėl jos tapo lengviau iškenčiamos net ir patiems
mažiausiems.
Jei anksčiau močiutės tolimiausia kelionė buvo
Birštono sanatorija, tai dabar tyrimai rodo, jog vieną aktyviausiai
keliaujančių grupę sudaro tie, kam apie 65 ir daugiau.
Jei anksčiau autostopas buvo pigi keliavimo
priemonė, tai dabar tai – tiesiog keliavimo būdas, nes susimedžiojus nebrangų
skrydį lėktuvu kelionė į Barseloną bus pigiau nei tris dienas važiuoti ir valgyti
pakelės degalinėse.
Po sovietmečio populiariausios ir bene
labiausiai džiuginusios kelionės buvo pa-žin-ti-nės. Nes buvo labai svarbu
pamatyti pasaulį – tai, nuo ko buvome dirbtinai atitverti ilgus dešimtmečius.
Dabar dominuoja poilsinės kelionės, – nes jau pasotinome žinių alkį.
„Vos atgavus nepriklausomybę, žmonės ieškojo galimybių ištrūkti į užsienį, o dabar
to taip nebevertina ir ieško kažko naujo, nepaprasto, neatrasto. Bilietai į
Mėnulį jau parduodami, – šypsojosi „Baltic Tours“ vadovas. – Beje, kelionės ir teigiami įspūdžiai per jas jau yra tapę visiška norma.
Ir jei anksčiau iš laimingų pakeliavusių klientų gaudavome ir kaimiško sūrio,
ir medaus, tai dabar didžiausias džiaugsmas būna sulaukus elektroninės
žinutės“.
Už gido maršrutą svarbiau tai, ką atrandame
patys
Keičiasi ir mūsų elgesys jau nuvykus į svečią
šalį – jei anksčiau susidarydavome maksimalų pažinimo planą, tai dabar galime
vykti svetur vien tam, kad gerai praleistume laiką ar apsipirktume. Ir jei
anksčiau paskui gidus eidavome su bloknotu ir šratinuku, dabar klausomės jų
tiek, kiek įdomu ir telpa į galvą, o visa kita – kam? Už gido pasakojimą ir
informaciją, kurią galima susimedžioti internete, žymiai svarbesni tapo
asmeniniai potyriai, atradimai, įspūdžiai ir juos ištransliuojantys socialiniai
tinklai. Nes būti savimi pasidarė svarbiau nei būti teisingam.
Jei anksčiau į užsienį važiuodavome
pasižiūrėti, kaip gerai galima gyventi, tai dabar važiuojame žiūrėti – kuo jų
ir mūsų gyvenimas yra kitoks? Tampame kelionių patirčių, įspūdžių
kolekcionieriais.
Keičiasi net mums seniau buvusi taip būdinga
deginimosi paplūdimyje kultūra. Jei anksčiu sugebėdavome kaitintis saulėje iki
vėžio raudonumo, tai dabar, laimei, esame informuoti apie odos vėžio kilmę.
Todėl ir užsieniuose mieliau naudojamės nuo saulės saugančiais skėčiais.
Ir jei anksčiau lipdavome per tvoras tam, kad
patektume į mokamą paplūdimį nemokamai, tai dabar jau susimokame tuos kelis
eurus. Nes suvokiame, kad geras poilsis – brangiau nei prasikaltusiojo jausmas.
Ir dar dėl to, kad mūsų atlyginimai per šiuos 25-erius metus jei dar ir
neprisivijo bankrutuojančių graikų lygio, tai bent jau yra kažkur pakeliui.
„Seniai seniai“, prieš kokius 20 metų,
išvažiuodami iš kokios Prancūzijos ar Italijos, braukdavome ašarą. Nes reikia
palikti tai, kas gražu, nes visur gėlės ir sutvarkyta, išpuoselėta aplinka, nes
žmonės mandagūs, geri ir besišypsantys. O dabar mes jau džiaugiamės ir grįždami
po atostogų namo – nes daugelis gyvename ne ką prasčiau, nes susikūrėme tokią
aplinką ir gyvenimus, kurie mums patinka ir kuriuos, esant reikalui, ginsime.