Audrius Jakutis
Po ilgų metų, praleistų dirbant, dirbant ir dar kartą dirbant, nusprendėme su žmona išsiruošti „tikrų“ atostogų kur nors toliau, nei atmintinai pažįstamas Lietuvos pajūris.
Pavartę įvairių kelionių agentūrų katalogus ir pasižvalgę internete, pasirinkome Kretą. Norėjome atsipalaiduoti, patinginiauti kur nors europinio mentaliteto, nemasiniame ir nepigiame kurorte.
Vykome iš Vilniaus oro uosto „Boeing 757“. Kelionė truko apie 3 val., tačiau laikas neprailgo, o konfortiškas lėktuvas nevertė galvoti apie skrydžio saugumą.
Nusileidome apie 18.00 val Herakliono oro uoste. Dar iki tol per lėktuvo iliuminatorių spėjome pamatyti nuostabias saleles Viduržemio jūroje, beribiuose jūros žydrynėse plaukiojančias jachtas ir katerius. Visa tai žadėjo įdomias atostogas.
Išlipę iš lėktuvo iškart pajutome, lyg kažkas būtų smogęs karšto oro maišu – alinanti saulė, karšas vėjas ir įkaitęs asfaltas. Šalia oro uosto įėjimo auganti palmė privertė pagalvoti – gal esame kažkur Afrikos gilumoje...
Mus pasitiko lietuviškai šnekančios gidės ir maloniai nukreipė į reikiamą autobusą, kur sužinojome, kad važiuodami iki viešbučio 68 km spėsime pamatyti daug įdomaus.
Kelias driekėsi tarp uolėtų kalnų, apaugusių skurdžia augmenija. Tolumoje bolavo baltos spalvos vieniši nameliai. Kelias čia labai siauras – matyt ne taip lengva jį iškristi kalno uolienose.
Staiga romantišką aplinką supurtė lengvas smūgis į mūsų autobusą – atsisukę pamatėme nuvažiuojantį lengvąjį automobilį. Pasirodo, prasilenkimo metu, tas automobiliukas nespėjo laiku pasitraukti mūsų autobusui iš kelio, ir jie lengvai stuktelėjo vienas į kitą. Į mano klausimą, kodėl nieks nesustojo ir neiškvietė policijos, gidė paaiškino, kad Kretoje į tokias smulkmenas nieks nekreipia dėmesio – juk nieks nesužalotas, visi sveiki.
Po tokio nuotykio ir liberalaus vietinio vairavimo taisyklių visiškai praėjo pagunda nuomuotis automobilį, kurį išsamesniam Kretos pažinimui rekomendavo gidė.
Pirmame miestelyje išlipant poilsiautojams, apžiūrinėjome jo aplinką. Ji kėlė dvejopus jausmus – egzotiški augalai – palmės, alyvmedžiai, citrinmedžiai, senove dvelkiantys graikiški rašmenys, o iš kitos pusės skurdas –namai (įskaitant ir viešbučius), gatvės, šaligatviai, parduotuvės, viskas susidėvėję, sutrūkinėję, iškabos - kaip Kaune – be jokio skonio ir sistemos, rėkia viena už kitą garsiau. Nejučia prisiminiau žiūrėtą kino apžvalgą apie Kenijos mietelius.
Sekančiuose miesteliuose situacija buvo negeresnė. Kol laipinosi eilinė poilsiautojų grupė, per autobuso langą stebėjau vietinių policininkų darbą – ant šaligatvio stovi ir šnekasi du policininkai, šalia jų stovi baltai-mėlynas policijos automobilis (citroen). Gatve važiuoja grupė kvadrociklininkų, greičiausiai turistų. Staiga vienas iš policininkų iššoka priešais kvadrociklinką, lyg agresyvus tranzuotojas kažką temperamentingai rėkaudamas mojuoja dešine ranka, o kairiąja nuikreipia kvadrociklininką prie šaligatvio. Pats užgesina variklį, išima rakteliu ir ima kažką energingai aiškinti. Kaip pakometavo gidė – policininkas kvadrociklininkus sulaikė dėl šalmų neturėjimo. Tiesą sakant, spiginant tokiam karščiui, dėvėti šalmą, kai pats esi tik su šortais ir šlepetėmis, yra mažų mažiausiai keista. Be to, gidės žodžiais, ir patys kvadrociklų-motorolerių nuomos punktai ne visada turi šalmus.
Kaip baigėsi diskusijos su energinguoju policininku, nepavyko pamatyti, nes mūsų autobusas leidosi tolyn į salą kalnų keliu.
Pagaliau atvykome į savo mietelį, tiksliau kaimelį – Plaką. Jis yra apie 6 km nuo Elundos miestelio ir apie 12 km iki vieno iš stambesnių Kretos miestų – Agios Nikolaos.
Penkių žvaigždučių viešbutis pakerėjo savo didingumu. Jei jau tiksliai – tai ne viešbutis, bet daugybė bungalow tipo namelių, išsidėsčiusių labai dideliame plote – sunku apibūdinti jo dydį, nes visi šie nameliai išdėstyti kalno šlaite. Juokavome, kad tai beveik kaip Nida.
Paslaugūs oficiantai iškrovė mūsų lagaminus, atlikus registraciją, buvome golfo automobiliuku siauromis šio „mietelio“ gatvelėmis nuvežti į mūsų bungalow. Kambaryje laukė raudono graikiško vyno butelys, vaisių krepšelis, ant lovos paskleistos rožės...
Puikus interjeras, baldai , prabangus vonios kambarys su atspariu drėgmei sienoje įmontuotu televizoriumi nublanko prieš vaizdą, kuris atsivėrė iš balkono – Kretos jūra (taip ją vadina vietiniai), netoliese stūksanti Spinalongos sala su kadaise buvusiu galingu bastionu, bei aplinkui viešbutį stūksantys kalnai.
Todėl iškart nusprendėme iš ryto pradėti kopimą į kalnus.
Ryte viešbutyje pasistiprinome švediškame stale. Nors viešbučio klasė 5L (L ko gero reiškia Lux) – švediško stalo gausa mūsų nenustebino. Tenka būti Lietuvos viešbučiuose – Palangoje, Nidoje, su 3* ir 4*, ten jis gausesnis ir įvairesnis.
Nors buvo rytas – apie 9.30 val. – išėjus iš viešbučio, iškart pajutome karštį, kuris skiriasi nuo lietuviško – Kretoje saulė kepina iš viršaus, kūną skalauja karštas vėjas, o iš apačios dar „pašildo“ įkaitęs asfaltas.
Iki kalno papėdės ėjome per šalia esantį Plakos kaimelį. Kaip ir kiti miesteliai ir kaimeliai, pro kuriuos važiavome iš oro uosto, šis kaimelis sudarė slogų vaizdą, leidžiantį pasijausti, kad esi ne Europinėje šalyje, bet kur nors Afrikoje ar Azijoje. Siaura, suskilusiu asfaltu gatvelė, apstatyta akmeniniais siauručiais namais, niekada nemačiusiais remonto, apdulkėję ir aplamdytos mašinos, ant taburečių šalia namo durų ant taburečių sėdintys vietiniai gyventojai ir įkyriai čirpiantys kažkokie gyviai (melodija panaši į mūsų žiogų, tačiau jo garsas yra nepalyginamai didesnis ir beveik nepertraukiamas)
Kadangi šaligatvis eina tik vienoje gatvės pusėje, o jo pločio pakanka praeiti vienam žmogui, tekdavo apeidinėti sėdinčius vietinius, kurie smalsiai mus apžiūrinėjo (gatvėje ėjome vieni), kiti kveitė plaukti kateriukais į Spinalongos salą. Tačiau mes ryžtingai traukėme link kalno. Po 20 min ėjimo teko nusivilti – iš toli atrodęs plikas kalnas, pasirodė apaugęs dygliuota žole ir tankiais krūmais. Prsiminę gidės žodžius, kad kalnuose gausybė „gyvūnėlių“ – skorpionų ir gyvačių, nusprendėme neiškoti ekstremalumų ir patraukėme atgal į viešbučiui priklausantį pliažą.
Įsikūrėme po šiaudiniu skėčiu 5 metrai iki jūros. Žydra jūra traukė maudytis. Per akmenis „nuropojau“ iki vandens. Čia jokio smėlio – tik akmenys ir ant jų patiestas medinių lentų takas. Skaidrus vanduo, smėlėtas dugnas kėlė norą išlįsti iš vandens tik vakare, o labai sūrus vanduo leido laisvai plūduriuoti ir jaustis kaip ant plausto. Nepaisant alinančio karčio, vjūra savo šiluma nenustebino – buvo tik 24C.
Sūrus vanduo netrukus pradėjo graužti akis, o staiga pakilusios bangos vertė kovoti su jomis, kad nuo kranto pučiantis vėjas nepradėtų nešti į jūrą. Teko maudynes užbaigti. Gal būt dėl to aš maudžiausi jūroje tik vienas, nors ant kranto buvo pakankamai beskaitinančių ar besimaudančių lauko baseine poilsiautojų.
Kadangi viešbutis yra apie 4 km iki artimiausio Pines miestelio, nusprendėme niekur nekeliauti, o pavakarieniauti viešbutyje, kuriame yra net 5 restoranai ir kavinės. Deja teko nusivilti, nes visuose juose galioja „aprangos kontrolė“ – netgi į kavinę vakare neleidžiama su šortais ir basutėmis. Šiek tiek įsižeidę dėl tokios demokratijos, užsisakėme maisto į mūsų bungalow.
Tiek šiame viešbutyje, tiek miestelių kavinėse ir restoranuose pastebėjome gudrumą – jei užsakinėji žuvį, tai meniu yra nurodoma kaina ne už patiekalą, kuris yra nuotraukoje, bet tik už 100g, todėl iš pradžių kaina pasirodo lyg ir nedidelė – 8 EUR, o kai atneša visą žuvį, kaina už lėkštę patiekalo išauga iki 60 EUR.
Kaip nesistengėme, pigiau 168 EUR pavakarieniauti 2 asmenims nepavyko. Vidurkis išeidavo 200 EUR.
Štai vienas pavyzdys. Šalia viešbučio esančiame Plaka restoranėlyje (mūsų akimis- tai eilinė kavinė) užsakėme 2 butelius Kretos vyno (parduotuvėje jis kainuoja 6 EUR, nors meniu jo kaina jau 30 EUR), 2 patiekalus žuvies, 0,5L graikiško ALFA alaus. Sumokėjome 178 EUR. Vieno žuvies patiekalo kaina išėjo apie 60 EUR. Trumpas šio patiekalo aprašymas – ant lėkštės gulinti kepta apie 25 cm ilgio žuvis, keletas žolyčių, skonis ir vaizdas - kaip keptos kuojos. Žodžiu nieko ypatingo. Pajuokavome, kad už tokius pinigus Nidoje kirstume rūkytus ungurius, užsigerdami Moet šampanu.
Kelis kartus taksi buvome nuvažiavę į už 12 km.esantį vieną iš didesnių Kretos miestelių- Agios Nikolaos. Jei trumpai – tai nieko ypatingo. Šiek tiek primena vaizdus iš filmo „Brilijantinė ranka“. Šiame mieste yra 2 gatvelės, labiausiai lankomos turistų. Lyginant su Vilniaus Didžiąja gatve- pastaroji atrodytų lyg prospektas.
Gausybė motorolerių, išmetamų dujų smarvė, siauros gatvelės, siauri šaligatviai, spiginanti saulė, būriai „šopingą“ darančių turistų. Atvirai sakant, taip ir nesupratau, kodėl čia apsiperka turistai – veinintelis pigesnis nei pas mus objektas – tai visokios kriauklytės, džiovintos vandenyno žuvys, akmenukai. Nors ir čia reikia žiūrėti, kad neapgautų – kai paklausėme, kiek kainuoja kriauklė – guvus tamsaus gymio pardavėjas įvertino 20 EUR, nors po to kitoje jos pusėje suradome etiketę su kaina 10 EUR.
Parduotuvėse (išskyrus maisto produktus), kainos nenurodomos. Pardavėjas iš pradžių paklausia, iš kur esi, o tada jau pasako kainą. Nejučia susimąsčiau – kas perka pigiau – turistas ir Rusijos ar iš JAV.
Parduotuvių dydis ir turinys nuteikia nuotaikingai. Štai parduotuvė su užrašu MEGA MARKET – tai maždaug 6 m. pločio ir 15 m ilgio koridorius, einantis išilgai triaukščio namo pirmojo aukšto. Išilgai sienų vitrinos su maisto produktais, koridoriaus galuose – po 1 pardavėją su kasos aparatu. Pieno produktų nerasta (Kretoje matėme tik 2 karves), o pasirinkimas – kaip Lietuvoje iki Maximų eros. Kainos demokratiškos tik alk.gėrimams. Štai vietinis baltas vynas kainuoja tik 2,2 EUR už 0,7L, Metaxos kaina kaip ir pas mus, Absolutas- pigiau nei pas mus. Teko paragauti graikiškos naminukės – ją gamina gamykiniu būdu. Skonis ir kvapas bjaurus – nežinau iš ko ją daro.
Kitos parduotuvės- lygiai tokios pačios konstrukcijos – ilgos ir siauros arba siauros ir trumpos. Viskas sukrauta chaotiškai, drabužiai sukabinėti palubėse ant į medines lubas sukaltų kablių, kainos – kaip mūsų Akropolio salonuose.
Nežinau, kur žiūri intelektinės nuosavybės sargai, tačiau Kretą praminėme Versachi, Christian Dior, Dolce Cabana, Rolex, Raymond Weil, Breitling ir kitų žymių vardų sala.
Čia akiniai nuo saulės ir laikrodžiai pardavinėjami tik su „firminiais“ užrašais. Tokius akinius galima nesiderant nusipirkti už 9 EUR, laikrodį – iki 40 EUR. Pigu, gražu ir daug.
Kadangi namuose pamiršau akinius nuo saulės, bandžiau pasimatuoti vieną iš patikusių „firminių“ modelių – užsidėjus vaizdas per stiklus toks, lyg būtų susilpnėjęs regėjimas. Per 2 dienas taip ir nepavyko surasti normalių akinių. Teko juos įsigyti viešbučio parduotuvėje už nedemokratišką kainą.
.Aplamai Kretoje labai įdomus valstybinių ir komercinių įstaigų darbas – I, III, VI - 8.00 – 14.30, II, IV, V – 8.00-14.30 ir 17.00-21.00. Sekmadienis- nedarbo diena. Degalinės dirba panašiai.
Apie degalines – atskira tema. Teko matyti 2-3 normalias Shell degalines. Kitos, kurios privačios, stebina savo kompaktiškumu, taupumu ir šeimininkų išmone. Įsivaizduokite Vilniuje, judrioje Didžiojoje gatvėje šalia kokio nors šimtamečio namo ant šaligatvio pastatytas dvi degalinės spintas, o šalia ant kėdės patogiai įsitaisiusį pardavėją su cigarete rankoje, belaukiantį kliento..
Beje – čia rūko visi. Gidės žodžiais- tai labiausiai rūkanti šalis Europoje ir draudimas rūkyti viešose vietose ko gero čia nebus priimtas.
Patiko bankas, esantis vienoje iš tų dviejų gatvelių. Tai Emporiki bankas. Jis aišku nedirbo. Pro ko gero kelis metus nevalytą stiklą matėsi keli stalai, su ant jų išmėtytais dokumentais, seno tipo monitoriais ir pageltusiu printeriu, po stalu – krūvos susipainiojusių kompiuterinių laidų, kažkieno bateliai... Tarp vitrininio lango stiklų ėjo apie 5mm tarpelis, kurį kažkas kažkada matomai bandė sandarinti hermetiku, bet užsandarinę apie 30 cm nuo apačios matyt ilgam išėjo pietauti...
Ko gero dėl to plyšelio banke ant grindų dulkėse matėsi tingiai beropinėjančios muselės.
Kadangi neesu parduotuvių mėgėjas, nutariau labiau susipažinti su tikru miesto gyvenimu ir miestiečių veikla. Eiti nuo „firminių“ parduotuvių kvartalėlio toli nereikėjo. Vėl tos pačios siauros gatvelės, zujantys motoroleriai, tik jau tvarka kita – šiukšlės, apleisti namų kiemai, ištrupėję laiptai, netvarkingos, suteptos ir chaotiškos reklaminės iškabos, tarsi maldaujančios pasigailėti ir užsukti į tuščią kavinę, pailsėti nuo alinančio karščio ir mašinų triukšmo, prisėsti už abejotinos švaros stalelio ant girgždančios kėdės.
Pastebėjau labai daug kavinių, mataomai neišgalinčių nusipirkti inventroiaus, stalus naudoja kokius papuola – jie visi skirtingi- pradedant nuo apvalaus, baigiant kvadratiniu – virtuviniu. Kėdžių pasirinkimas dar margesnis. Taigi – pilna demokratija ir pasirinkimas klientui.
Ilgai slampinėti nebuvo noro – tuščios gatvės, slogi aplinka, smalsūs vietos gyventojų žvilgsniai, palydintys mane kol nepradingstu iš akiračio, nesuteikė romantikos.
Įdomi kretiečių (o gal ir graikų) statyba ir architektūra. Įspūdis toks, kad leidimai statybai čia neegzistuoja, ir kiekvienas savininkas pats sprendžia kokį namą statyti, kaip jį rekonstruoti. Beveik visi namai itin maži – apie 90-120 m2. Visi jie statomi iš gelžbetonio, po to apdailinami akmenimi, kurio čia apstu. Jauna šeima psistato pirmą aukštą, išleidžia virš stogo armatūros strypus sekančio aukšto statybai – jį dasistatys jų vaikai, kai sukurs šeimas. Todėl labai daug pastatų, mūsų akiai atrodančių lyg neužbaigta statyba. Realiai – tai gyvenami namai su perspektyva į ateitį. Tokio namo plokščias (sutapdintas) stogas racionaliai išnaudojamas - teko ant tokių namų stogų pamatyti ir sukrautus senus automobilių kėbulus, krūvas palečių ir kitų nereikalingų rakandų.
Tačiau būtinas kiekvieno namo stogo atributas – 200-400 L statinės su saulės kolektoriais – juose ruošiamas šiltas vanduo. Architektūriškai atrodo klaikiai.
Statybos kultūra labai žema – panašiai kaip pas mus buvo tarybiniais laikais ir net blogiau. Klojinius naudoja iš lentų, betonas sutankintas blogai, sienos kreivos, plonos, perdangos kai kur įlinkę (dėl blogo armavimo). Yra paradoksalu taip statyti namus seisminėje zonoje.
Gatvėse tarp stulpų ir namų – daugybė chaotiškai niutiestų laidų, kiti – be jokios izoliacijos.
Susidaro įspūdis, kad kuo lengviau žmogui gyventi šiltuose kraštuose, tuo jis mažiau stengiasi. Jiems nereikia nei rūpintis šildymu, pirkti žieminius drabužius, padangas automobiliui, šiltas vanduo nekainuoja, namo statyba dėl klimato ir vietinių žaliavų labai pigi, vaisiai ir daržovės duoda kelis derlius per metus, žuvies įvairovė, pinigingi turistai.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad antrą kartą čia nevyksime. Nepaisant puikaus (ir brangaus) viešbučio, veikti čia nėra ką – drybsoti saulėje pavojinga – nudegsi, gulėti po skėčiu – nekomfortiška, nes beveik nenustojantys pūsti vėjai varto daiktus, neša rankšluosčius. Kūnu kartu su prakaitu teka saugantis nuo saulės poveikio kremas, nuo sūraus vandens peršti akis ir trūkinėja oda. Reikalingi drėkinantys kremai.
Vandens temperatūra neverta dėmesio – pirmąją dieną ji buvo 24C, kitomis 21-23C, t.y beveik kaip Baltijos jūroje. Nesinori būti ir pirmuoju turistu, pakliuvusiu rykliui į nasrus, todėl plaukiodamas jūroje dairaisi aplink pro skaidrų vandenį.
Kretiečiai ramina, kad ryklių yra, tačiau jie giliau – 200-300m gylye, ten kur yra planktono. Tačiau kas atsitinka, kai planktonas pasibaigia ar išnyksta..?
Užlipus jūroje ant akmenų prisitvirtinusių vandens ežių, galima turėti didelių problemų. Ežių čia gausu, todėl brendant į jūrą reikia įdėmiai žiūrėti po kojomis.
Plaukioti baseine su jūros vandeniu yra šilčiau ir saugiau, tačiau jautiesi kaip vaikas, bebraidydamas 1,2 m gylyje. Be to baseino vanduo yra iš jūros ir, pasimaudžius 15-20 min, pradeda perštėti akis, po to dar pusdienį vaikštai raudomis kaip vampyro akimis.
Mums pasisekė, nes viešbutis turėjo jam priklausantį pliažą, skirtą tik viešbučio gyventojams. Tačiau taip vadinamuose municipaliniuose (bendo naudojimo) pliažuose padėtis tragiška – gultai aplūžę ir nešvarūs, vietoj smėlio – kažkoks purvinas žvyras, nusėtas nuorūkomis, sausakimša žmonių.
Kainos labai didelės, juokavome, kad kretiečiai gimsta tik tam, kad galėtų imti pinigus.
Nežinau, kodėl tuomet kretiečiai taip skurdžiai ir apsileidusiai gyvena.
Prie jūros žydrynės ir kalnų įprantama per 2-3 dienas ir jie jau nedaro tokio įspūdžio. Po kalnus vaikščioti neįmanoma, o eiti į juos šalikele pavojinga – čia keliai tokie siauri, kad sunkiai prasilenkia du lengvieji automobiliai.
Nuomuotis automobilį ar kvadrociklą, kaip kad mums rekomendavo gidė, nepatariu. Graikai važinėja labai specifiškai, mūsų gatvių chuliganai lyginant su daugelio jų vairavimo stiliumi– snieguolės.
Matyt todėl ir dviratininkų neteko matyti – jie čia paprasčiausiai neišgyventų.
Jei renkatės taksi – rinkitės prabangesnį ir naujesnį automobilį- jų vairuotojai atsakingesni. Teko važiuoti gatvėje atsitiktinai sustabdytu „pavargusiu“taksi – bandant lenkti, vos nesusidūrėme su kalnų kelyje iš už posūkio atvažiuojančiu kitu automobiliu.
Kainos vienodos – apie 1,2 EUR/km
Viešbučiai čia mano manymu yra bent jau 1 žvaigždute žemesni, nei mes esame įpratę matyti Lietuvoje. 2-3 žvaigždučių viešbučiai- siaubingi. Žinoma – tuomet pigu, tačiau ir draugija su visais „privalumais“ garantuota.
Jei mėginsite imti kompiuterį – nepatariu. Kretoje internetas – 7-asis pasaulio stebuklas. Netgi mūsų 5L žvaigždučių viešbutyje internetas mokamas – 6 EUR už 2 val., veikia itin lėtai, dažnai užlūžta.
Mob.ryšys geras, tačiau kainos apie 2 Lt/min.
Verta aplankyti Spinalongos salą su apgriuvusiu bastionu. Čia net iki 1957 metų buvo tremiami raupais sergantys gyventojai.
Į Kretą skrenda labai marga publika – nuo kaimiečių šeimynėlės su seneliu vaikams prižiūrėti, pasiėmusių puodus, keptuves (o gal ir savo maisto) ir netgi skėčius nuo saulės iki apspangusių nuo alkoholio tėvelių su mažamečiais vaikais, klykiančiais lėktuve beveik viso skrydžio metu. Vienas „tėtis“ griuvinėdamas šlaistėsi po lėktuvą basomis – stiuardas ir stiuardesės nekreipė į jį jokio dėmesio.
Taigi, sumokėjęs daug už kelionę, neesi garantuotas, su kokia draugija keliausi iki viešbučio.
Herakliono oro uostas ne pats geriausias – tvanku, nešvaru, tenka ilgai stovėti registracijos metu, pakilimo takas nelygus (gal net duobėtas), todėl suteikia gerą adrenalino dozę kilimo metu.
Jei tektų pastoviai gyventi Kretoje, tai būtinai važiuočiau atostogauti į Lietuvą!
Top Offers
