Autors: Bažnytinio paveldo muziejus
Avots: www.bpmuziejus.lt
Šeštadienį, sausio 18 d., 16
val. vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į ekskursiją „Šilkas ir auksas“
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9). Ekskursiją po Vilniaus
arkivyskupijos tekstilės lobyną ves parodos kuratorė menotyrininkė Rita
Pauliukevičiūtė.
Reklāma
Parodą
„Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“
sudaro trys dalys. Pirma parodos dalis pristato seniausius išlikusius Vilniaus
katedros liturginius drabužius – patį svarbiausią ir vienintelį tokio dydžio
Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Liturginiai drabužiai buvo
siuvami iš itin prabangių šilko, aukso ir sidabro siūlų audinių, jiems naudoti
aksomas, altembasas ir brokatas, austi ir siuvinėti auksaspalviai ornamentai. Tai
karalių rūmų ir katedrų audiniai, išausti garsiausiuose to meto Italijos šilko
audimo centruose.
Nuo
XIII a. itališkos kilmės šilkiniai audiniai dominavo popiežių ir karalių rūmų
inventoriuose. Netrukus Lukos, Venecijos, Florencijos, Genujos meistrai
prabangiais audiniais aprūpino beveik visus Europos karališkuosius dvarus, o XV
a. viduryje Venecija tapo svarbiausiu aksomo audimo centru. Venecijos
dirbtuvėms priskiriamas ir seniausias parodoje eksponuojamas audinys, iš kurio
pasiūta Sudervės bažnyčios kapos skraistė (XV a.).
Antra
parodos dalis skirta žaismingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos
laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII amžiuje gausiai pripildė
Lietuvos bažnyčias. Šilko sostine tampa Lionas, jame ir gimė prancūziškas
stilius, atnešęs naujas spalvas ir beveik kas dešimtmetį besikeičiančius
ornamentus: pradedant plokščiais, dekoratyviais, nėrinius primenančiais raštais
ir baigiant tapybiškais, minkštais, erdvės, šviesos, judesio įspūdį kuriančiais
vešlių augalų ornamentais.
Trečia
parodos dalis pasakoja apie išskirtinį XVIII a. antros pusės vietinės tekstilės
dirbinį – kontušines juostas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės austų
šilkinių audinių palikimą. Šios juostos buvo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos
bei sarmatiškosios ideologijos suformuoto bajoriško kontušinio kostiumo dalis.
1831 m. carinė administracija uždraudė dėvėti bajoro tautinę tapatybę
išreiškiantį kontušą, o kartu ir ryšėti kontušines juostas. Daug jų buvo
sunaikinta, kitos liko dvarų rinkiniuose. Bene didžiausia dalis juostų kaip
šeimos relikvijos, kaip padėkos ženklai – votai buvo aukojamos bažnyčioms ir
panaudojamos liturginiams drabužiams siūti. Ši parodos dalis apima tik vieną
reiškinį, bet kalba apie ištisą epochą ir yra bene vienintelis daiktinis mūsų
krašte gyvavusios šilkininkystės įrodymas.
Par rakstu pārpublicēšanas noteikumiem lūdzam kontaktēties ar Travelnews.lv redakciju.
