Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atminties ženklai: Rimanto Sakalausko kūryba“

Gruodžio 18 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atminties ženklai: Rimanto Sakalausko kūryba“. Rimanto Sakalausko liturginiai kūriniai ir antkapiai viešai pristatomi pirmą kartą.

Rimantas Sakalauskas yra žinomas skulptorius, Lietuvos Respublikos nacionalinės premijos laureatas (2006). Jis gimė 1951 m. birželio 10 d. Šiauliuose. 1977 m. baigė skulptūros studijas LSSR valstybiniame dailės institute.

Nuo 1991 m. dailininko viešieji kūriniai daugiausia telkiasi bažnyčiose, koplyčiose ir kapinėse. Išimtis – kompozicija „Mandala“ (2013) Vilniaus Tibeto skvere. Per savo kūrybinę karjerą Sakalauskas padarė 30 antkapių (daugiausia Vilniuje, po vieną Druskininkuose, Kelmėje, Šiauliuose, Švėkšnoje ir Utenoje) ir 12 bažnytinių įrenginių – altorių, tabernakulių, švęsto vandens indų.

Didysis skulptoriaus kūrinys, pareikalavęs net ketverių metų, – Vilniaus Bernardinų bažnyčios altorius (1994–1998). Po to jis pastatė altorius Vilniaus Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje, Šventųjų laiptų koplyčioje prie Bernardinų bažnyčios. 2000 m. įrengė Kryžių kalno pranciškonų eremo koplyčios presbiteriją (sukūrė altorių, tabernakulį ir lektoriumą Šventojo Rašto skaitymui) – tai buvo pirmas Sakalausko darbas šiuolaikinės architektūros šventovei. 2001 m. sukūrė altorių rekonstruotai Kretingos pranciškonų bažnyčios Kankinių koplyčiai, 2005 m. – tos pačios koplyčios kriptai. Naujausias jo liturginis kūrinys – 2014 m. vasarą Lukšių bažnyčioje įrengtas altorius.

Parodoje eksponuojami liturginių kūrinių ir antkapių eskizai ir užbaigtų darbų fotografijos. Taip atskleidžiama meninio sumanymo genezė nuo jo užuomazgos iki galutinio įgyvendinimo. Visi eskizai yra iš degto molio. Keramika – viena mėgstamų Sakalausko technikų. Jis yra nulipdęs nemažai įstabaus grožio indų – vazų, dubenų, taurių. Molį pasitelkia ir kurdamas skulptūrinių kompozicijų eskizus, kuriuos vėliau išdega ir paverčia savarankiškais kūriniais. „Mano eskizėliai yra naujo kūrinio užuomazga, – sako dailininkas. Paskui, kai darau didelį darbą kažką keičiu, tobulinu. Tačiau tą pradinį variantą labai branginu. Net nedrįstu išdegti, kol darbas nepadarytas, kad kas bloga jam neatsitiktų. Paskiau, kai užbaigtą darbą pasiima užsakovas, eskizą išdegu ir pasidedu‚ po stiklu, kaip kokią brangenybę. Dedu juos į didelį stiklinį indą, kur jau guli seniau padarytų darbų eskizai. Labai patogu: indas peršviečiamas, tad kasdien galiu matyti, ką per gyvenimą esu padaręs.“

Atminties samprata Sakalausko kūryboje svarbi nuo pat jo karjeros pradžios. Būtent praeities suvokimu dailininkas grindžia asmeninę, šeimos, savo miesto Vilniaus ir savo tautos tapatybę. Prisipažįsta, kad mažų tautų kultūros išsaugojimo problema jam kilo dar paauglystėje. Tada ją suvokė intuityviai, o ilgainiui įgijo žinių, kurios padėjo apmąstyti šią temą labiau artikuliuotai, susiejus su Rytų ir Vakarų, islamo ir krikščionybės sankirtomis bei opozicijomis, valstybingumo ir valstybės išnykimo poveikiu kultūrai. Savo mintis įvaizdino skulptūrose „Arabas“ (1980), „Mandala“ (2013), paminklų generolui Jonui Žemaičiui ir generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės žuvusiems projektuose (atitinkamai 1998 ir 1999), antkapinėse skulptūrose Lietuvos kultūros veikėjams – rašytojai Birutei Pukelevičiūtei, poetui Pauliui Širviui ir kt., apie atmintį ir jos ženklus mąstė ir kurdamas altorius sovietmečiu uždarytoms ir išniekintoms bažnyčioms – Vilniaus Bernardinų, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo, Šventųjų laiptų koplyčiai prie Bernardinų bažnyčios ir kt., taip pat įrenginėdamas švedų karo aukų kriptą Kretingos bažnyčioje.

Atmintis Sakalausko požiūriu – tas praeities „tvarkymo“ ir saugojimo instrumentas, kuris užtikrina tam tikros žmonių grupės – šiuo atveju Lietuvos piliečių – bendravimo, veiklos, apskritai išlikimo galimybę. Dailininkas dirba lėtai. Kiekvieną daiktą daro taip, lyg jame nebūtų nematomų pusių. Todėl ir žiūrintysis, norėdamas aprėpti Sakalausko kūrinį, negali skubėti. Pastangos dosniai atlyginamos, nes jo darbai suteikia ne tik gilų estetinį pasitenkinimą, bet ir raminantį supratimą, jog pašėlusiu greičiu besikeičiančiame mūsų pasaulyje tebėra žmonių, sugebančių atsispirti visuotiniam šurmuliui ir kurti taip, lyg jų rankų darbas turėtų išlikti amžius.

Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė

Koordinatorė Rita Pauliukevičiūtė

Rėmėjas Vilniaus arkivyskupija

Eksponuojami darbai iš Romano Raulynaičio, Rolando Valiūno ir autoriaus rinkinių.

Paroda veiks iki 2015 m. vasario 7 d.

Daugiau informacijos: el. p. [email protected], tel. 8 5 2697800, www.bpmuziejus.lt

KOMENTARAS

(vardas) rezultatas?


 

Apie mus | Kontaktai | Autorinės teisės | Partneriams
All rights reserved © 2002 - 2021 BalticTravelnews.com | Design & maintenance © 2000 - 2021 1st-studio.com

 
Total Timed::0.20040321sec.