Užgavėnės – riba tarp žiemos ir pavasario

Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė viena ir ta pati. Venecijoje iš viduramžių kaukės kostiumuotos – orios, aristokratiškos, paslaptingos ir nebylios. Rio de Žaneire šėlsta temperamentingų pusnuogių gražuolių paradas – tai sambos mokyklų šokėjos, pasirėdžiusios atogrąžų paukščiais, peteliškėmis ir gėlėmis. Bulgarijoje vyksta kukeriais vadinamų mitinių personažų, lyg kokių senovės karių, vaikštynės.

Mūsų krašte Užgavėnės visiškai kitokios. Į lietuviškuosius papročius įsipynę senosios agrarinės magijos elementai, susiję su žemės žadinimu naujajam gyvybės ciklui, tai senoviškos baltų šventės apeigų likučiai. Kaip teigia kalbininkas, tautosakininkas Stasys Skrodenis, mūsų Užgavėnių archajiškumas siekia net akmens amžių. Ši kaimo pramoga yra įvairių laikmečių, istorinių aplinkybių paliesta etinė kultūra ir jos reiškinys. Tai seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija.

Liaudyje Užgavėnės vadinamos „slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario“, jos laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais (linksmas karnavalas) kuriais stengiamasi paspartinti pavasario atėjimą. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Žmonės žiemą įsivaizdavo kaip demoną, kurį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Todėl Užgavėnių reikšmingiausiu veiksmu yra persirengėlių vaikštynės, didžiulis triukšmas, dainos, muzika, šokiai ir juokai.

Lietuvos regionai turėjo savas Užgavėnių šventimo tradicijas, tačiau jas išlaikė tik Žemaitijos regionas. Todėl Lietuvoje Užgavėnės yra švenčiamos pagal žemaitiškus papročius. Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės aplinkos – žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai bei kaukės, vaizduojančios gyvulius (arklius, ožius, gerves, gaidžius, beždžiones ir pan.).

Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja protėvių vėlės įvairiais pavidalais, kurios gali daryti įtaką mūsų gyvenimui. Užgavėnių drabužis turėtų būt nekasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono ir pan. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos žvairos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Reikia paminėti, kad barzda buvo įprastinis daugelio mūsų kaukių atributas, ją prilipindavo net giltinei, nors šiaip jau pastarosios kaukė priminė kaukolę: balta su juodomis akiduobėmis, nosiaskyle ir burna. Žymiai paprastesnės ožio (ožkos), arklio, gervės kaukės. Šie personažai paprastai buvo nuolatiniai žmogiškųjų būtybių palydovai ir savo veiksmais sukeldavo daug juoko.

 Vaidintojai daugiau dėmesio kreipė į „ gyvulių“ poelgius, o ne į „ veidą“ – galvą. Gal ir dėl to, kad jie nekalbėdavo. Kaukė turėjo bent apytikriai nusakyti veikėją, o charakteris ar fizinės savybės buvo išreiškiamos veiksmuose. Meniškumas ir išraiškingumas priklausė nuo jų gamybos būdo. Pasirinkta gaminimo technika lėmė kaukės ilgalaikiškumą. Trumpalaikės kaukės gaminamos tik tų metų šventei ir dažniausiai būdavo sudeginamos šventės pabaigoje Užgavėnių lauže. Tuo tarpu ilgalaikės (dažniausiai išskaptuotos iš medžio) buvo perduodamos net iš kartos į kartą.

Tarp persirengėlių ypač populiarūs buvo elgetos ir luošiai, kurie svarbūs ne kaip socialiniai tipai, o dėl savo antgamtinių savybių, įtariamas ryšys ir su dievybėmis (juk pasivertęs elgeta Žemėje vaikščiojo ir Dievas). Tad ir kaukė turėjo skirti svetimą nuo savo, t.y. nekaukėto asmens. Be kaukės, tokį asmenį turėjo atskirti ir kitos savybės – drabužiai, kalba, veiksmai. Tokiu būdu ir „ svetimšalių“ kaukės nereiškė tautinės priklausomybės, o buvo tik priemonė priešpriešai svetimas-savas išryškinti. Persirengėlių išvaizdoje ir veiksmuose susipynė įvairiausių epochų ir socialinių santykių pėdsakai. Nors ilgainiui prasmė kito, tačiau žaidimo (vaidinimo) prigimtis liko nepaliesta, išlieka iliuzija, kad vaidinime dalyvauja gamtos dievybės, protėvių vėlės.

Užgavėnės šiandien Lietuvoje yra liaudies mėgstama šventė. Čia daug erdvės žaidimams, pokštams, visokeriopai saviraiškai. Todėl tradicine švente džiaugiasi tiek vyresnės kartos žmonės, tiek ir jaunimas. Užgavėnių šventimas pritampa miesto kultūroje. Jas rengia miesto bendruomenės, etninės veiklos centrai. Šventė vis dar išlaikiusi natūralų ir spontanišką pobūdį, jos aktyvius veikėjus ir žiūrovus neskiria scenos rampa, visi žino, kas čia vyksta ir kaip dera elgtis.

Trakų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Vaikų literatūros skyrius jau antrus metus vykdo edukacinius užsiėmimus „Užgavėnių kaukės šypsosi“. Apėntas apsėsoka laiks....„Mes vargša, iš Nugnybtosios žemės, kori yr ten, už to. Vėsur mes galim važiouti ir etė, nebėjom nieka, nei ano, nei šėta, na gal pasisauguote reikėto žąsina Jokūbo... iš gretimo kluba... Mona vardas – kaip daržinės gardas, Anuos pavardė – kaip daržinė...“.  Užsiėmimuose mokysimės ne tik gaminti kaukes, galėsime „parokoute žemaitėšką“ ir daugiau sužinoti apie Užgavėnių priešistorę.

Informacija apie užsiėmimų laiką ir vietą rasite bibliotekos internetinėje svetainėje http://www.trakubiblioteka.lt/

KOMENTARAS

(vardas) rezultatas?


 

Apie mus | Kontaktai | Autorinės teisės | Darbo pasiūlumai | Partneriams
All rights reserved © 2002 - 2019 BalticTravelnews.com | Design & maintenance © 2000 - 2019 1st-studio.com

 
Total Timed::0.24728298sec.