Vardas, Pavardė: Kristina Rauckytė
Amžius: 27
Šeimyninė padėtis: netekėjusi
Išsilavinimas: aukštasis neuniversitetinis
Darbo vieta: žurnalas Kelionės ir pramogos
Gyvenvietė: Vilnius
Travelnews.lt: Papasakokit, į kokias keliones esate važiavusi (privačias, biznio ir taip toliau.) ir kaip Jūs pasirenkate kelionės maršrutą ir vietą?
Kristina Rauckytė: Esu kilusi iš Šiaulių, todėl pirmosios kelionės su šeima buvo į kaimyninę Latviją. Studijuodama turizmą pirmą kartą pamačiau „ tikrą užsienį“ J- vidurio ir vakarų Europą. Po to truputį daugiau nei metus dirbau ir gyvenau JAV ( NY). Ten teko pakeliauti ir po gretimas valstijas: New Jersey, Washington DC, Maryland, Connecticut.
Kitos mano aplankytos šalys taip pat buvo susijusios su darbu arba jaunimo projektais, tai: Austrija, Vokietija, Čekija, Lenkija, Slovėnija, Prancūzija, Italija, Norvegija, Švedija, mielosios kaimynės Latvija, Estija (J).
Nemėgstu būti paprasta turiste, nebent tai būtų koks nors žygis, ekstrymas – tai, kas nesusiję su slinkimu paskui minią pagal grafiką be jokios improvizacijos, jokių iššūkių. Kiekvieną kartą, kai kur nors vykstu, turiu konkretų tikslą: kažką aplankyti, švęsti, mokytis, dirbti ir pan. Nesu ekskursijų mėgėja. Nors pati turiu gidės darbo pagrindus, tačiau būti klausytojo pusėje man dažniausiai nuobodu. Galbūt tai yra todėl, jog mane mažiausiai domina pastatai ir negyvų daiktų istorija, pilki muziejai. Man patinka žmonės. Ir kuo jie skirtingesni, kuo jų gyvenimo būdas priešingesnis nei mano, kuo neįprastesnė jų aplinka, tuo man įdomiau juos tyrinėti. Labiausiai mėgaujuosi, kada galiu kartu gyventi ir viską liesti savo pačios rankomis. Tai tarsi laikinas savo rolės pakeitimas – prisitaikymas. Teko ilgą laiką praleisti Egipte ir tuo metu žavėjausi visais kultūriniais reiškiniais ir pati mielai jais žaidžiau tuo pat pagerbdama ir vietinę bendruomenę. Po to sekė kone metai nostalgijos, kuomet Lietuvoje dažnai dengdavausi galvą skarele ir stabtelėdavau ant Neries kranto žiurėti į tekantį vandenį, man primindavusį Nilą. Tai vadinau „ viena koja čia, kita- ten”J. Štai tokie prisiminimai gimsta, kuomet tu pilnai pasineri į kitos šalies gyvenimą, o ne prabėgi jo paviršiumi, kad po to galėtum padėti pliusiuką prie „ buvau, mačiau”...
Mano veikla ir galimybės su kelionėmis yra ganėtinai dažnai susijusios. Taigi, tipiškų atostogų neplanuoju. Tai mano būdas. Plaukiu pasroviui, kartais tą tekėjimą pareguliuodama patiJ. Žinau, kad mane labiau traukia ten, kur šilta, spalvinga ir daug, mano akimis, kasdieninių stebuklų.
Tačiau dabar „ sergu” atšiauriąją Islandija. Ten norėčiau praleisti bent kelis mėnesius ir atstatyti savo kūno bei minčių harmoniją. Ši šalis – mano autoritetas, dėl jos stiprių ekologinių pozicijų Sveikos gyvensenos patirtį pagardinčiau mano kita silpnybe - fotografavimu. Būtų šaunu ten pagyventi..
O šalys, į kurias vėl norėčiau sugrįžti, tai minėta JAV, Egiptas ir mano naujausia meilė – Malaizija.
Travelnews.lt: Kur paprastai ieškote informacijos apie keliones?
Kristina Rauckytė: Visagalis Internetas! Bet tai tokiu atveju, jeigu informacijos reikia labai greitai. Patikimiausios yra draugų rekomendacijos, turizmo informacijos centrai.
Bet aš gi dirbu kelionių žurnale, kur sukaupta visa duomenų bazė apie šalis, prie kurių ir ten jau buvusių keliautojų patarimai. Tai labai svarbu prieš kur nors rengiantis vykti.
Travelnews.lt: Ar naudojatės Lietuvos turizmo įmonių paslaugomis?
Kristina Rauckytė: Transporto įmonėmis ir turizmo agentūromis dėl draudimo.
Travelnews.lt: Kaip vertinate Lietuvos turizmo įmonių pasiūlymus? Ar jie gana kokybiški?
Kristina Rauckytė: Nevertinu. Neturiu stiprios nuomonės, nes su tuo mažai susidūriau. Tačiau atsižvelgiant į tokią pvz. kelionių agentūrų gausą, jos nekokybiškų paslaugų ir nerizikuotų siūlyti. Mąstant apie kliento priviliojimą, o juo labiau jo išlaikymą elgtis kitaip būtų per daug rizikinga. Kita padėtis su išskirtinių turizmo paslaugų organizatoriais. Bet kokiu atveju paslaugos kokybė priklauso nuo daugelio faktorių, taigi jos lygį reiktų vertinti atitinkamai.
Travelnews.lt: Ar planuojate kažkur nuvykti dar šiemet?
Kristina Rauckytė: Šį rudenį ruošiausi atstovauti žurnalą Gruzijoje, bet karas sutrukdė. Neprarandu vilties. Visada atsiranda kažkas netikėto.
Travelnews.lt: Ar Baltijoje yra vietų kur nesat buvusi? Kuri vieta geriausiai pasiliko atminty?
Kristina Rauckytė: Tiesą pasakius, Europa nelabai žaviuosi. Žinoma, keliauju bet kur, jei yra nemokamas pasiūlymas. O Pabaltijys tai savas kiemasJ. Ten dažnai lankytis netenka, todėl veikiau turėčiau vardinti vietas, kuriose esu buvusi - jų daug mažiau. Įsimintiniausia buvo ne vieta, o įvykis - tai Joninės Latvijoje, netoli Rygos. Rygoje turiu draugų, taigi natūraliai man ji mieliausia. Geri prisiminimai ir apie Papę, kur su šeima senais gerais laikais vykdavome vasaroti. O Daugpilį, Kuldigą ir Taliną, Tartu ( Estija ) vargiai pamenu.
Travelnews.lt: Ar esate spontaniškas žmogus ir galite susiruošti į kelionę per valandą, ar Jums reikia laiko susiplanuoti maršrutą?
Kristina Rauckytė: Viskas priklauso nuo aplinkybių, kaip ir prieš priimant bet kurį sprendimą. Sutikti kartu vykti ir per 5 minutes susiruošti į neaišku kur, bet su gerais draugais, galiu. Tai netgi idomiau ir suteikia adrenalino -kuomet absoliučiai intriguojantis tavo tolimesnis laikas. Tačiau gyvenime mėgstu planuoti, ir jeigu netikėtą kelionę pasiūlyčiau aš, tai būtinai suderinčiau ar bent išsiaiškinčiau potencialias nakvynės vietas, galimus kaštus ir , žinoma, maksimalią trukmę. O visa kita gali būti neplanuota ir tada gyveni tik pagal tai, kokias randi galimybes ir ko tuo metu nori.
Travelnews.lt: Papasakokite kokį įdomų atsitikimą?( iš kelionių).
Kristina Rauckytė: Mama buvo atvykusi į Egiptą manęs lankyti. Todėl keturioms dienoms, per savo atostogas, leidausi su ja į Kairą. Egiptas neveltui yra šeimos kulto puoselėtojas, kas labai jaučiasi ir bendraujant su draugais. Taigi tos dienos buvo absoliučiai nepakartojamos- turėjome prabangią mašiną ir asmeninį vairuotoją (vienas draugas skyrė, beje, vairuotojas anei žodžio angliškai), jo žmona surado kur apsistoti, gidą (kito draugo), vaišino ir prižiūrėjo kitas mano draugas ( net nebežinai kaip juos kitaip vadintiJ), vairuotojo savininkas ir dar kitas „ iš namų” nuolat skambindavo ar mums abiems viskas gerai. Jautėmės kaip karalienės tiesiogine šio žodžio prasme. Viskas super, išskyrus kai kuriuos nutikimus.
Kai atvykome prie piramidžių ( aš tada jau buvau antrą kartą), nusipirkome bilietus įeiti į vieną iš jų. Laukiame eilėje. Žmonės išeidinėja. Erdvės viduje pasirodė maža ir netgi baugu lįsti, nes užstrigsiu arba atsibos ta nepatogi padėtis ir negalėsiu spjovusi į viską tiesiog atsidurti gryname ore.
Na, nesvarbu. Pradėjome leistis laipteliais žemyn, jau po keletos minučių pradėjau būgštauti, kad jeigu taip teks ilgai persikreipus ropoti - neištversiu ( princesės sindromas). Mama ėjo priekyje manęs, aš ilga suknele sekiau iš paskos. Tada pastebėjau, kad už manęs eina dar du, gal 16 metų vietiniai jaunuoliai. Aš stabtelėjau norėdama juos praleisti. Bet jie tik kreivai šypsojosi ir kažką nesuprantamai murmėjo neva „ viskas gerai”. Aš užsispyrusi juos stumiu, kad eitų į priekį - jie vėl ožiuojasi. Galiausiai vienas jų nuėjo, o kitas liko už manęs. Ir dar taip arti!! Kadangi ten niekur nenuskubėsi, tai vienu momentu pajutau jį laikantį mano plaukus prie savo veido ir juos uostant. Norėjosi jį nušveisti į piramidės pamatus - buvo labai šlykštu. O dar tas išbadėjęs laukinis žvilgsnis. Jeigu ir gali jį prognozuoti, tai tik tai, jog čia rožių sodu nekvepės. Darbe nuolat supo vyriškas kolektyvas ir tik patys žemiausi pagal savo pareigas darbuotojai kartais atrodydavo panašiai, bet čia - Kaire, kur milijonai turistų kasdien, kur nenustebins jokia baltaodė moteris ( o aš dar ir akivaizdžiai neprovokuojanti kontakto...). Nieko nesupratau, kaip juos įleido ir kodėl man teko toks „ malonumas“ su jais bendrauti. Nieko nedelsdama dar po vieno tokio prisikabinimo jį jėga nuvariau į priekį savęs. Laimė pamačiau artėjant patalpą, kur tikėjausi susitikti daugiau turistų. Tame siaurame koridoriuje daugiau nebuvo nei vienos gyvos dvasios apart jų dviejų ir mūsų. „Galutinėje stotelėje“ susitikome visi keturi. Tas įkyruolis vėl pradėjo lįsti prie manęs gašliai reikalaudamas „ give a kiss“ ir beveik lipdamas ant manęs nevaldomomis rankomis. Vidumi norėjau garsiai juoktis iš akibrokšto: Piramidė-civilizacijos lopšys- tokia akimirka- gyvenimo įvykis- ir kažkoks pašlemėkas!!
Mano dvasinis nusiteikimas jau buvo dingęs po draugiško pasilabinimo koridoriuje. Mamai jis irgi kaip man išgaravo, pastebėjus, jog kitas žvilgčioja į jos rankinę. Situacija kraupiai katastrofiška, kad griūk paslikas ir apsimesk miręs.
Tada ji kaip mama liūtė puolė mane ginti. Turiu paminėti, jog jos kovingumu visai neabejoju. Matyt tai suvokė ir arabų jaunuoliai ir man dar keletą kartų nutraukus „ saviškio“ meilinimąsį spyriais, jie pasibaidę pabėgo. Likome visiškai vienos toje šventoje vietelėje, keistai tuo metu masei lankytojų lauke nieko nematant ir neįtariant.
Visiškai neįtikėtina.
Išėjusios iš tunelio į saulę pasijutome daug saugiau ir tuo pat labai sutrikusios.
Labai nemalonus jausmas. Bet štai - dabar tai įvykis, vertas įsimintinos istorijosJ.
Tuomet tai netrukus pamiršome ir nauji gražūs įspūdžiai užpildė mūsų atostogas.
Po neapsakomai gero laiko grįžinėjome namo į kitą Egipto miestą- 6 valandos nuo Kairo. Taigi įsitaisiusios patogiai autobuse, klegėjome apie praėjusį laiką, fotografavomės su skarelėmis įvairiomis grimasomis ir negalėjome patikėti, kad viskas taip idealu. Buvome nuolat globojamos. Kaip tik tada ir pradėjome kalbėti apie tai, jog nejaugi nieko tikrai blogo ir neatsitiks ( minėjau, jog to incidento taip nebesureikšminome).
Kelyje iki Sharm el Sheikho yra daug saugumo postų, kur tikrinami keleivių dokumentai. Visą laiką niekas mūsų lyg ir neprašė jų parodyti. Pamačiau priartėjantį paskutinį postą, už kurio jau kvepia namais namučiais.
Spėkite. Manęs vienintelės paprašė išlipti iš autobuso, nes kažkas buvo neaišku dėl mano paso. Dirbau jau antrą mėnesį ir niekada neužkliuvo jokie formalumai. Vaizdas toks: aš vėlyvą vakarą nuėjusi gal apie 20 metrų nuo autobuso stoviu lauko poste, kur visaip įtariai yra vartomas mano pasas. Aš jiems aiškinu „skambinkite į mano darbovietę ir jums patvirtins, kad ten dirbu“. Jie vis dar kažko nesupranta ir vistiek bando įžiūrėti kažką, ko patys nesupranta. Pilnas autobusas pavargusių žmonių laukia manęs. Ten ir mano mama su visu kelionės turtu: rankinėmis ir dviem fotoaparatais( vienas net pasiskolintas iš draugės) ir dar šiek tiek mantos bagažo skyriuje.
Kartas nuo karto atsisuku pažiūrėti į autobusą. Kaskart jis būna nežymiai pavažiavęs į priekį. Įrodinėju savo dokumentų tvarkingumą toliau. Ir ką jūs sau manot? Po gal penkto mano atsisukimo autobuso nei kvapo!.Telefonas ir pinigai autobuse, kartu tik su rusiškai galinčia susikalbėti mama. Dėl jos labiausiai ir nerimavau. Nes tai aš atsakinga už ją, tai ji mano svečias, tai ji turi būti saugi ir laiminga.
Netrukus niekam nebekyla klausimų nei dėl mano paso nei dėl anglų kalbos supratimo, kai aš pribėgu prie posto, kur man nepastebėjus dingo autobusas. Visi pasidarė šilkiniai, nes aš pasirodo niršti irgi moku. Jiems supratus situaciją buvau mandagiai nuraminta, ir patikinta, kad autobuso vairuotojui yra pranešta, kad šis sustotų ir nebejudėtų iš vietos. Žodžiu mano širdelė „ dingo mama“ priėmė kaip globalinės reikšmės įvykį. Arabais pasitikėti negalima. Oi negalima..
Sakau „ tai ką man dabar daryti? Aš visai basa- patys išprašet iš autobuso. Dabar vežkite į stotį“. Netrukus buvau įsodinta į pikapo tipo mašinėlę su vairuotoju ir dar kareivuku nuo posto. Važiuojam. Aš kramtau lūpą, nes bejėgiškumo jausmas graužia. Dėl savęs visiškai nesijaudinau. Vairuotojas pradėjo mane kalbinti. Aš jam papasakojau situaciją. Sako ojojoj. Skambink jai iš mano telefono. Skambinu. Kas dabar prisimena telefono numerius?? Nesujungė. Kareivukas tuo metu sėdi tarp mūsų ir tyli kaip mumija. Pasirodo, vairuotojas - šiaip žmogelis važiavo pro šalį ir jo paprašė pagelbėti. O gal privertė. Kas čia žino..
Atvažiavome į stotį. Matau stovi „mano“ autobusas. Lauke būriuojasi matyti pakeleivių veidai. Mamos nesimato. Įpuolu į pustuštį autobusą. Jos vieta tuščia. Supratingi žmonės gūžčioja pečiais ir apgailestaudami man rodo, kad ji kažkur išėjo. Autobuso bagažinė pravira. Žvilgteliu į vidų. Mūsų daiktų nesimato. Apibėgu visą stotį lauke. Nieko. Ką daryti dabar? Nubėgu į stoties administraciją. Gerasis vairuotojas taip pat ateina kartu. Ten vėl greitai viskas sukeliama ant kojų ir kas šauniausia, kad į tai yra operatyviai reaguojama. Viešbuty dauguma darbuotojų jau buvo tapę savais ir, kad mama atvykusi irgi ne naujiena. Taigi greitai atsiranda reikalingi kontaktai. Susisiekiu su viešbučio operatoriumi ir sakau „ ar mano mama grįįįįįžo???!!:) Smagu, kad nereikia jokių įžangų ir mane nuramina- taip. Apsidžiaugusi skubu į viešbutį. Mano gerasis palydovas pasiteiravo ar turiu kaip ir už ką grįžti? Stotyje nuolat zuja taksi. Esu įsodinama į vieną jų.Už mane net susiderama dėl kainos, įduodami pinigėliai ir įbrukamas telefonas, kad praneščiau ar gerai grįžau. Ir tai visiškai neutralus, jokiu būdu ne romantinės pažinties, kaip galima pagalvoti, bendravimas. Sužavėta vietiniu paslaugumu.
Grįžtu į viešbutį. Mama, kartu su mano kolege- vienintele lietuve, pasitiko mane prie vartų. Išsiglėbesčiavome kaip nesimačiusios pusšimtį metų.
Mamos versija: autobusas pradėjo važiuoti, o man nei bėgti nei likti. Jeigu ne daiktai, mesčiau viską ir išlipčiau. Bandau kažką mosikuoti, niekas nieko. Važiuojam. Kur išlipti nežinau ( sakiau gi, - aš atsakinga), pavadinimo nežinau. Kalbėti nemoku. Skambinu tau. Telefonas suskamba pas mane. Taigi tu jį palikusi. Sekančioje stotelėje išlipau, galvojau vistiek arčiau „savo vaiko“ ( che che). Tada kaip tik paskambina Ahmed ( vienas yra geras draugas iš viešbučio, kitas, kuris mums davė mašiną su vairuotoju važiuoti kur norim ir nuolat skambindavo. Pastarajam irgi turėjome pranešti kai grįšime. Bet katras dabar skambino iš balso nepažino).
Trumpinant istoriją verta pasakyti, kad susidarė visa raizgalynė žmonių, vieni jų: mano personalo skyriaus vadovas kartu su tuo mano draugu Ahmed (apsaugos šefas) po neaiškumų su pasu atvažiavusių manęs parsivežti iš posto. Tai sužinojau tik ryt ryte. Bet tuo metu aš jau dardėjau mašinėle iki stoties. Kiti – mano mamos „ linija“ : Ji rado vienintelį ir patį reikalingiausią telefono numerį mano kambariokės Nadios. Su ja rusiškai viską išsiaiškino, bet Nadia tuo metu nebuvo viešbutyje, tai negalėjo padėti, bet paskambino į viešbučio administraciją paklausti ar aš negrįžau. Tada atsirado ir mano kolegė lietuvė Justė, jos vyras- mano šefas, tas pats Ahmed iš apsaugos. O mama tuo metu būdama stotyje laikė „ užgulusi“ lagaminus, nes taksi skėriukai jau buvo pagriebę nešti į taksi ir ją taip priversti su jais važiuoti. Mama atlaikė. Tada pati išsirinko kitą, mažiau akiplėšišką vairuotoją, ir grižo į viešbutį. Ten ir susitikome. Beveik tuo pat metu.
Tada abi nuėjome į kambarį ir iš streso suglemžėme ( abi laikėmės dietos) likusį nuo pietų didžiulį sumuštinį. Šokoladas būtų irgi nepakenkęs.
Ryte personalo vadovas gavo velnių, kad nebuvo iki galo sutvarkęs mano dokumentų. Už tai po to visą laiką buvo su manimi buvo labai malonus. Gal bijojo, kad neapkaltinčiau kuo. Nemėgstu kažkam tyčia gadinti gyvenimo ir karjeros. Juk mums viskas galiausiai pasibaigė gerai. Ore tvyrojo jausmas, kad visi žino tik nieko nesako, bet artimiausi susirūpinę klausinėjo.
Štai taip... Viena iš mano įsimintesnių istorijų
Travelnews.lt: Pabaikite sakinius:
Geriausias sezonas keliauti, kada gūdūs ir tamsūs vakarai LietuvojeJ. Trumpos niūrios dienos. Para visiškai sutrumpėja. Tada norisi skristi ten, kur daug saulės, giedrų veidų ir lengvo gyvenimo ritmo.
Iš kelionių dažniausiai parsivežu namo akmenukus, kažką tikro ir natūralaus iš gamtos. Nemėgstu suvenyrų su vietovių pavadinimais, tinkamų tik dulkėms kaupti. Blogas įprotis “kolekcionuoti” lėktuvų bilietus ar kitus niekučius, kurie yra kokio nors įvykio” liudytojai”. Branginu nuotraukas, vaizdo juostas, o labiausiai žmones, kurie išlaiko stipriausią ryšį su vieta ir gerai praleistu laiku.
Didžiausia svajonė nukeliauti į Indiją. Bet tik dėl to, kad tai buvo pirmoji svajonių šalis, kuomet visi pradėjo važiuoti į Čekiją, vėliau Turkiją ir pan.O manęs niekad netraukė ten, kur važiuoja kiti. Dabar jau ir Indija nėra nieko neatrasto. Taigi, nors ir nebedegu dideliu noru (nes su indų kultūra teko jau ne kartą susitikti), bet turiu ją pamatyti - vardan tos kažkada didžiulės svajonės. Reiktų ją išpildyti.
Dar pamatyti minėtąją Islandiją ir įdomu būtų pabuvoti Lotynų Amerikoje, Australijoje
Trys dalykai, kurie visada su tavimi: pinigai, pasas, telefonas/ žemėlapis. Bet tai tėra įprasta ir dažnai būtiniausia daiktų kombinacija. Be visų higienos ir reikmenų konkrečiai kelionei man pats svarbiausias dalykas yra fotoaparatas.
NEDĒĻAS LASĪTĀKAIS
