Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė
viena ir ta pati. Venecijoje iš viduramžių kaukės kostiumuotos – orios,
aristokratiškos, paslaptingos ir nebylios. Rio de Žaneire šėlsta
temperamentingų pusnuogių gražuolių paradas – tai sambos mokyklų
šokėjos, pasirėdžiusios atogrąžų paukščiais, peteliškėmis ir gėlėmis.
Bulgarijoje vyksta kukeriais vadinamų mitinių personažų, lyg kokių
senovės karių, vaikštynės.
Mūsų krašte Užgavėnės visiškai kitokios. Į lietuviškuosius papročius
įsipynę senosios agrarinės magijos elementai, susiję su žemės žadinimu
naujajam gyvybės ciklui, tai senoviškos baltų šventės apeigų likučiai.
Kaip teigia kalbininkas, tautosakininkas Stasys Skrodenis, mūsų
Užgavėnių archajiškumas siekia net akmens amžių. Ši kaimo pramoga yra
įvairių laikmečių, istorinių aplinkybių paliesta etinė kultūra ir jos
reiškinys. Tai seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su
mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija.
Reklāma
Liaudyje Užgavėnės vadinamos „slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir
ateinančio pavasario“, jos laikomos pavasario pradžia ir įvairiais
veiksmais (linksmas karnavalas) kuriais stengiamasi paspartinti
pavasario atėjimą. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai
susietos su krikščionybe. Žmonės žiemą įsivaizdavo kaip demoną, kurį
reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Todėl Užgavėnių
reikšmingiausiu veiksmu yra persirengėlių vaikštynės, didžiulis
triukšmas, dainos, muzika, šokiai ir juokai.
Lietuvos regionai turėjo savas Užgavėnių šventimo tradicijas, tačiau
jas išlaikė tik Žemaitijos regionas. Todėl Lietuvoje Užgavėnės yra
švenčiamos pagal žemaitiškus papročius. Kaukės bei persirenginėjimas –
vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Visi svarbiausieji
Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės aplinkos – žydai, elgetos, čigonai,
jaunavedžiai, daktarai bei kaukės, vaizduojančios gyvulius (arklius,
ožius, gerves, gaidžius, beždžiones ir pan.).
Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje
vaikščioja protėvių vėlės įvairiais pavidalais, kurios gali daryti įtaką
mūsų gyvenimui. Užgavėnių drabužis turėtų būt nekasdienis, jis turi
būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Kaukės dažniausiai buvo daromos
iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių,
vėliau iš popieriaus, kartono ir pan. Paprastai kaukės turėdavo seno,
negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos
retadantės burnos, daromos žvairos akys. Plaukams, barzdai, ūsams
panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Reikia paminėti, kad
barzda buvo įprastinis daugelio mūsų kaukių atributas, ją prilipindavo
net giltinei, nors šiaip jau pastarosios kaukė priminė kaukolę: balta su
juodomis akiduobėmis, nosiaskyle ir burna. Žymiai paprastesnės ožio
(ožkos), arklio, gervės kaukės. Šie personažai paprastai buvo
nuolatiniai žmogiškųjų būtybių palydovai ir savo veiksmais sukeldavo
daug juoko.
Vaidintojai daugiau dėmesio kreipė į „ gyvulių“ poelgius, o ne į „
veidą“ – galvą. Gal ir dėl to, kad jie nekalbėdavo. Kaukė turėjo bent
apytikriai nusakyti veikėją, o charakteris ar fizinės savybės buvo
išreiškiamos veiksmuose. Meniškumas ir išraiškingumas priklausė nuo jų
gamybos būdo. Pasirinkta gaminimo technika lėmė kaukės ilgalaikiškumą.
Trumpalaikės kaukės gaminamos tik tų metų šventei ir dažniausiai būdavo
sudeginamos šventės pabaigoje Užgavėnių lauže. Tuo tarpu ilgalaikės
(dažniausiai išskaptuotos iš medžio) buvo perduodamos net iš kartos į
kartą.
Tarp persirengėlių ypač populiarūs buvo elgetos ir luošiai, kurie
svarbūs ne kaip socialiniai tipai, o dėl savo antgamtinių savybių,
įtariamas ryšys ir su dievybėmis (juk pasivertęs elgeta Žemėje
vaikščiojo ir Dievas). Tad ir kaukė turėjo skirti svetimą nuo savo, t.y.
nekaukėto asmens. Be kaukės, tokį asmenį turėjo atskirti ir kitos
savybės – drabužiai, kalba, veiksmai. Tokiu būdu ir „ svetimšalių“
kaukės nereiškė tautinės priklausomybės, o buvo tik priemonė
priešpriešai svetimas-savas išryškinti. Persirengėlių išvaizdoje ir
veiksmuose susipynė įvairiausių epochų ir socialinių santykių pėdsakai.
Nors ilgainiui prasmė kito, tačiau žaidimo (vaidinimo) prigimtis liko
nepaliesta, išlieka iliuzija, kad vaidinime dalyvauja gamtos dievybės,
protėvių vėlės.
Užgavėnės šiandien Lietuvoje yra liaudies mėgstama šventė. Čia daug
erdvės žaidimams, pokštams, visokeriopai saviraiškai. Todėl tradicine
švente džiaugiasi tiek vyresnės kartos žmonės, tiek ir jaunimas.
Užgavėnių šventimas pritampa miesto kultūroje. Jas rengia miesto
bendruomenės, etninės veiklos centrai. Šventė vis dar išlaikiusi
natūralų ir spontanišką pobūdį, jos aktyvius veikėjus ir žiūrovus
neskiria scenos rampa, visi žino, kas čia vyksta ir kaip dera elgtis.
Trakų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Vaikų literatūros skyrius
jau antrus metus vykdo edukacinius užsiėmimus „Užgavėnių kaukės
šypsosi“. Apėntas apsėsoka laiks....„Mes vargša, iš Nugnybtosios žemės,
kori yr ten, už to. Vėsur mes galim važiouti ir etė, nebėjom nieka, nei
ano, nei šėta, na gal pasisauguote reikėto žąsina Jokūbo... iš gretimo
kluba... Mona vardas – kaip daržinės gardas, Anuos pavardė – kaip
daržinė...“. Užsiėmimuose mokysimės ne tik gaminti kaukes, galėsime
„parokoute žemaitėšką“ ir daugiau sužinoti apie Užgavėnių priešistorę.
Informacija apie užsiėmimų laiką ir vietą rasite bibliotekos internetinėje svetainėje
http://www.trakubiblioteka.lt/
Draudžiama portale www.travelnews.lt paskelbtą informaciją perpublikuoti be Travelnews.lt redakcijos sutikimo.
Top Offers
