Paskaitą Švč. Trejybės atvaizdo istorija. Ikonografija ir teologija

03.05.2011 06:03 | Lietuva

Autorius: Bažnytinio paveldo muziejus
Šaltinis: www.bpmuziejus.lt

Pirmą kartą į Vilnių atvyksta žymus krikščioniškos ikonografijos tyrėjas prof. François Bœspflug. Gegužės 5 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje profesorius skaitys paskaitą „Švč. Trejybės atvaizdo istorija. Ikonografija ir teologija“.

1945 m. gimęs François Bœspflug yra vienuolis dominikonas, Strasbūro Marco Blocho universiteto profesorius, daugelio straipsnių, katalogų ir knygų apie krikščioniškąjį meną autorius. Žymiausios, prestižinių leidyklų išleistos, François Bœspflug pastarųjų metų knygos: Dieu et ses images. Une histoire de l’Éternel dans l’art, Paris, Bayard, 2008 (išversta į anglų ir italų k.); Arcabas. Saint-Hugues-de-Chartreuse et autres œuvres, Grenoble, Conseil Général de l’Isère, 2008; 100 lieux pour raconter l’histoire des religions, su Françoise Bayle, Paris, Aubanel, 2008; jis yra vienas iš Dictionnaire d’histoire de l’art du Moyen Age occidental (Paris, Robert, 2009) sudarytojų ir autorių.

Paskaitoje bus gvildenamas klausimas: ar įmanoma pavaizduoti Dievą? Krikščionybėje meninis Dievo vaizdavimas visais laikais buvo įvairių teologinių, o kartais ir politinių ginčų objektas. Dievo niekas niekada nėra matęs (Jn 1, 18), tačiau jis įsikūnijo ir tapo žmogumi Jėzumi Kristumi (Jn 14, 9). Todėl krikščionybė leido vaizduoti Dievą, o atvaizdo kūrėjai du tūkstančius metų Išganymo istorijos centre stengėsi parodyti kūniškąjį Dievo atvaizdą. Įsikūnijimo įvykis – tai Trejybės manifestacija, atskleidžianti Išganymo slėpinio esmę ir doktriną (Gal 4, 4–6). Tačiau šis specifinis krikščionių tikėjimas į Dievą Trejybę buvo ir yra iššūkis ir krikščioniškajai doktrinai, ir su ja polemizuojančiam pasauliui. Menas sprendė sunkų teologinį uždavinį: kaip kartu pavaizduoti ,,vieną“ ir ,,tris“? Kaip pavaizduoti vieną Dievą trijuose Asmenyse?

Iš pirmojo tūkstantmečio, kai konceptualiai formavosi Trejybės teologija, vaizduojamasis menas paliko vos vieną kitą Švč. Trejybės ikonografijai būdingą biblinį epizodą, pavyzdžiui, „Abraomo svečiai“, „Kristaus krikštas“. Antrojo tūkstantmečio pradžioje prasidėjusios dvasinės reformos išlaisvino taip pat ir tikinčiojo vaizduotę: pradėta ieškoti šio slėpinio raiškos, norėta suteikti antropomorfinius bruožus ne tik Jėzui, bet ir Dievui Tėvui ir Šventajai Dvasiai. Nematomas Dievas Tėvas tarsi nusileido iš aukštybių senyvo vyro pavidalu, Šventosios Dvasios balandis įsiterpė tarp Tėvo ir Sūnaus, Šventoji Dvasia kartais įgydavo jaunuolio pavidalą. XII a. įsitvirtino iki šių dienų naudojamos Švč. Trejybės ikonografinės formos. Pirmiausia minėtinas Malonės sostas – Nukryžiuotą Sūnų laikančio Tėvo figūra ir Šventosios Dvasios balandis jų tarpe; Švč. Mergelės Marijos karūnavimas – Dievo Motiną karūna puošia visa Švč. Trejybė. Viduramžiais matome Švč. Trejybę Psalmynuose, ji reiškiama abstrakčiomis formomis, vaizduojama kaip Triveidis žmogus. Kaip orientuotis šioje Švč. Trejybės atvaizdų įvairovėje? Kaip teologiškai įvertinti vaizduojamas temas, ikonografinius atributus ir simbolius? Kokios diskusijos, nesutarimai ir erezijos palietė šio atvaizdo istoriją?

Maloniai kviečiame dalyvauti, klausyti, klausti.