V.Kasiulio dailės muziejuje atidaroma žymaus lietuvių grafiko Telesforo Valiaus gimimo šimtmečio paroda

15.10.2014 06:03 | Lietuva

Foto: Vaidotas Aukštaitis

Autorius: Lina Paukštienė
Šaltinis: www.ldm.lt

Lietuvos dailės muziejus spalio 16 d., ketvirtadienį, 16 val. kviečia į Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaromą žymaus lietuvių grafiko Telesforo Valiaus (1914-1977) gimimo šimtmečiui skirtą parodą (veiks iki 2015 m. sausio 18 d.). Retrospektyvinėje išeivijos dailininko parodoje lankytojams pristatoma per 140 kūrinių – nuo ankstyvųjų studentiškų estampų iki gimtosios Žemaitijos ilgesio kupinų brandžiųjųlitografijų ciklų „Žemaitija“, „Paskutinis rytas“. Eksponuojami kūriniai priklauso Lietuvos dailės muziejaus grafikos rinkiniui, taip pat kūrinius skolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos retų leidinių skyrius, Vilniaus dailės akademija.

Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė, parodos kuratorė Regina Urbonienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė, dailininko sūnėnas Andrius Valius, parodos architektas Saulius Valius. Muzikuos pianistė Šviesė Čepliauskaitė.

Reklāma

SPAUDOS KONFERENCIJA – spalio 16 d. 11 val.

Telesforas Valius (1914–1977) svarbus Lietuvos grafikos istorijai kaip savito originalaus stiliaus kūrėjas, meistriškų medžio ir lino raižinių, spalvotų litografijų ir monotipijų autorius. Pradinį išsilavinimą įgijęs Telšiuose, mokslus tęsė Kauno meno mokykloje. Nuo trečiojo kurso jis lankė Adomo Galdiko vadovaujamą Specialiojo skyriaus grafikos studiją. Profesorius skatino mokinius stiliaus išraiškos priemonių ieškoti liaudies mene, supažindindavo juos ir su moderniąja pasauline daile: naujausiais prancūzų fovistų, vokiečių ekspresionistų bei rusų grafikų kūriniais. Valiui ypač buvo artimas ekspresionistų siekis mene įkūnyti stiprias emocijas, atskleisti ne tik šviesias, bet ir tamsiąsias žmogaus egzistencijos puses ir nebijoti tai perteikti aštria, nenudailinta forma.

1937 m. baigė Kauno meno mokyklą, tais pačiais metais pradėjo dalyvauti dailės parodose, o po metų tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Gyvendamas Kaune, dažnai grįždavo atostogų į Telšius. Draugystė su žemaičių kultūros puoselėtoju, „Alkos“ muziejaus direktoriumi Pranu Geniu ir pagalba jam renkant liaudies meistrų kūrinius turėjo didelę reikšmę tolesnei dailininko kūrybai. Apie jos ryšį su liaudies menu kalba tautosakinės temos, sąmoningas grafiko raižinių piešinio grubumas, plokštuminis kompozicijų pobūdis, taip pat ir populiarios liaudies mene technikos – ksilografijos – pasirinkimas („Žemaičių pasakų velnias“, 1938; „Dionizo Poškos laikais“, „Velykų rytas Žemaitijoje“, abu 1939 ir kt.).

Vėlesniuose grafiko raižiniuose stiprėjo ekspresionizmo bruožai. Ryškiausias šio laikotarpio jo kūrinys, persmelktas artėjančio karo nuojautos, yra dramatiškas medžio raižinys „Badas“ (1940), įkvėptas amerikiečių rašytojos Pearl S. Buck romano „Geroji žemė“. Karo metų negandos metaforiškai atskleistos dailininko kūrybos viršūne laikomame keturių dalių cikle „Tragedija Baltijos pajūryje“ (1942). Kūrinys žadino plačias asociacijas, jame atspindėta to meto visuomenės būsena: neviltis, nerimas ir nežinia dėl ateities.

1941 m. Valius persikėlė į Vilnių, dėstė Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo grafikos studijai. 1943 m. nacių okupantams uždarius akademiją, jis grįžo į Telšius, kur dirbo Žemaičių dramos teatro direktoriumi ir dekoratoriumi. 1944 m. teatras buvo uždarytas. Artėjantis frontas ir antrosios sovietų okupacijos grėsmė privertė rinktis. 1944 m. spalio pabaigoje Valius išvyko iš Lietuvos ir pasiekė Vieną. Austrijoje dailininkas greitai įsijungė į krašto dailės gyvenimą, dalyvavo parodose ir tapo Austrijos meno draugijos nariu (1945). Netrukus jis pradėjo dėstyti Vytauto Kazimiero Jonyno įkurtoje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. Pirmųjų pokario metų dailininko grafikos tematikoje bei stilistikoje ryškus tautinis tapatumas. Gimtosios žemės praradimo skausmas raižiniuose įkūnytas lietuviškos tematikos siužetais ar metaforiškais įvaizdžiais. Nedidelio formato, ekspresyvios raižysenos medžio graviūrose („Gaisras Lietuvos bažnytkaimyje“, 1945; „Motina“, „Šv. Sebastijonas“, abu 1946; „Moterys“, „Šauksmas“, abu 1948 ir kt.) lakoniška forma menininkui pavyko išgauti monumentalų epinį skambėjimą.

1949 m. prasidėjus emigracijos bangoms, Valių šeima išvyko į Kanadą, įsikūrė Monrealyje, o po pusmečio apsigyveno Toronte. Ankstyvuosiuose Kanadoje sukurtuose darbuose dailininkas rėmėsi prieškario grafikos patirtimi, tęsdamas ekspresionistinės raiškos tradicijas. Jo talentas greitai sulaukė Kanados menininkų pripažinimo. 1951 m. Valius jau buvo išrinktas daugelio Kanados meno draugijų nariu. 1967 m. apdovanotas Kanados šimtmečio medaliu už įnašą į šios šalies kultūrą.

Įsitvirtinęs Kanados meno pasaulyje menininkas siekė platesnių horizontų. Pirmoji jo kelionė į tuometinę modernaus meno sostinę Paryžių įvyko 1956 m. Nuo šio laiko kardinaliai keitėsi dailininko braižas, į kūrybą tiesiog įsiveržė spalva. Kūrėjas vis dažniau rinkosi spalvotą litografiją, monotipiją. Nauja technika padarė įtaką ir meninės stilistikos pokyčiams. Kūrinių plastinė kalba tapo abstraktesnė, dekoratyvesnė, lengvesnė („Tinklai“, „Autoportretas“, abu 1956; „Pabėgėliai“, 1957 ir kt.). Paryžiuje Valius lankėsi dar ne sykį. Ten gaudavo naujų meninių impulsų, spausdino savo kūrinius žinomoje Desjobert litografijos spaustuvėje, bendravo su prieškario laikų kolegomis: Vytautu Kasiuliu, Antanu Mončiu, Žibuntu Mikšiu ir kt.

Gyvendamas Kanadoje Valius visą laiką buvo ypač aktyvus lietuvių bendruomenės narys, lietuvybės puoselėtojas. Vėlyvoji jo kūryba liudija, kad dailininkas dvasiškai niekada nebuvo atitrūkęs nuo Lietuvos. Susitvenkęs gimtosios Žemaitijos ilgesys išsiliejo daugybėje variacijų spalvotų ofortų ir litografijų cikle „Žemaitija“ (arba „Samogitia“, 1968–1973) bei spalvotų litografijų cikle „Paskutinis rytas“ (1963–1977). Jų meninė forma abstrahuota, tik retsykiais vos galima atpažinti skausmingus išgyvenimus talpinančius įvaizdžius, formų traktavimu primenančius lietuvių liaudies skulptūras. Paskutiniųjų sukurtų ciklų „Žemaitija“, „Jubiliejinis Vilnius“ (1973), „M. K. Čiurlionis“ (1975) jau vien pavadinimai nurodo dailininko ryšį su gimtine, o jų įvaizdžiai tiesiogiai įkvėpti lietuvių meninės tradicijos.

Intensyvus kūrybinis ir pedagoginis darbas sekino. 1977 m. gruodžio 1 d. Valius mirė, buvo palaidotas Toronte, o 2004 m. dailininko žmonos valia jo palaikai perlaidoti Telšiuose. Į Lietuvą sugrąžinta ir gausi menininko kūryba. Išskirtinės raiškos Telesforo Valiaus grafikoje susijungė Kauno meno mokyklos patirtis, karo metų pabėgėlio nerimas, naujai atrastos tėvynės Kanados erdvės, modernistinė taip mylėto Paryžiaus dvasia ir ilgas kelias nuo Žemaitijos iki Žemaitijos.

Informacija apie parodą internete – www.ldm.lt

Informaciją teikia kuratorė Regina Urbonienė (tel. 261 34 44, mob. 8 682 66 146).