Ramybės kultūros centras (Vytauto g. 35, Palanga) kviečia kovo 3 d. (šeštadienį) 19 val. į skandalingąjį Užupio teatro spektaklį suaugusiems „Mėšlungis“– sunkią, bet prasmingą kelionę į save. Tai spektaklis apie meilę ir katarsį, ištikimybę ir išdavystę, švelnumą ir mirtį.
Jausmingą dramą „Mėšlungis“ režisiere Rita Urbonavičiūte sukūrė pagal lietuvių prozininko ir dramaturgo Kazio Sajos tragediją „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais“. Režisierė nesivadovavo principu „menas menui“, o siekė pritaikyti pjesę šiuolaikiniam žmogui ir stengtis kalbėti jausmų kalba. Spektaklyje klasika persipina su moderniųjų technologijų raiška.
Spektaklyje vaidina Linas Barauskas ir Rasa Strauzaitė
Apie ką šis spektaklis, sufleruoja jau pats pavadinimas – mėšlungis. Mėšlungis pjesėje – ne tik santykių metafora, tai būsena einanti su mumis iš kartos į kartą. Tai sunki, bet prasminga kelionė į save. Spektaklis nustebins netikėtu jautrumu, supurtys net abejingiausio šiuolaikinio žmogaus kasdienybę.
K. Saja – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūriniai yra atviri, jausmingi, turintys plačią potekstę. Autoriui svarbūs klausimai, kodėl gyvendami drauge susvetimėjame, kaip paveikiam vieni kitų likimus, kas slypi už vienas kitam išsakytų žodžių. K. Saja tikėjo, kad žmogus pilnavertiškai gimsta vėliau, negu fiziškai ir miršta anksčiau, negu jį ištinka fizinė mirtis.
K. Sajos tragedijoje „Mėšlungis“ stiprus meilės motyvas, tačiau tik kaip priemonė atskleisti ribotiems socialiniams santykiams, statiškiems moters ir vyro vaidmenims šeimoje. K. Sajos veikėjai – Elija (ją galėtume vadinti lietuviškuoju V. Šekspyro Ofelijos atitikmeniu) ir Vytautas Kentra – neseniai santuokos įžadus priėmę jaunuoliai, niekaip nesugebantys pakeisti savo santykių situacijos – vis krenta žemyn į nesusikalbėjimo, vienatvės, gailesčio sau ir neapykantos kitam liūną. K. Sajos tragedijos veikėjai įkalinti savo pačių santuokoje – kalėjime, kurio sienų nė vienas nebeįstengia nugriauti.
Žiūrovo komentaras:
Prisipažinsiu, į spektaklį ateiti suviliojo atvira afiša, badanti akis nuogumu – bet spektaklyje nieko panašaus juk nebus? Neatspėjau. Buvo. Tik nieko panašaus, ko tikėjausi.
Po spektaklio išeinu sutrikęs. Kas nutinka, kai skęsti gilyn? Tiesiog išeini. O kas nutinka, kai skęsti savo gyvenimu? Ten – kelionė ilgesnė negu į mirtį, kelionei į ten, reikia laiko. Kitąryt, kai mintys jau grįžtą į kasdienybės bėgius, sėdžiu ir mąstau apie aktorių atsidavimą teatrui ir apie pačio spektaklio mintis – tai scena iš gyvenimo, kurią lyg pats būčiau išgyvenęs, lyg pats būčiau ten išties buvęs – tą akimirką realybė apsikeitė vietomis su scena.
Ir jeigu paklaustum manęs, kas buvo spektaklyje, aš atsakyčiau – nueik ir pamatysi.
Ir jeigu vis neatlyžtum ir įkyriai klausinėtum, sakyčiau, kad spektaklis yra apie gyvenimą ir santykius. Apie vyro ir moters santykius, apie tai, kaip mūsų išdidumas atima iš mūsų ramybę ir džiaugsmą. Apie tai, kad mes visgi mylime, nors kartais tiesiog nemokame mylėti. Apie tai, kad trokštame to, ko neturime, o ką turime – jau nebevertiname. Tai spektaklis apie klaidas, kurias aš ir tu esame padarę. O gal dar spėsiu jas ištaisyti?
Par rakstu pārpublicēšanas noteikumiem lūdzam kontaktēties ar Travelnews.lv redakciju.
pix-LAT.3860.gif)
