Gegužės 19 d. (antradienį) 17.30 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atidaroma keramikų Eugenijaus Paukštės, Eglės Zulonaitės - Paukštienės, Ievos Paukštytės ir Augustės Paukštytės juodosios keramikos paroda „Tiltai“.
Tai keturių vienos šeimos dailininkų keramikų - tėvų ir dviejų dukterų juodosios keramikos kūrinių paroda. Juodoji keramika viena archajiškiausių ir savičiausių lietuvių tradicinės taikomosios dailės sričių. Autoriai tęsia tūkstantmetę lietuvių juodosios keramikos tradiciją savita šiuolaikine kalba. Jie vengia tiesiogiai atkartoti keramikos paveldo formas bei griežtai laikytis taip vadinamos ,,liaudies dailės tradicijos“. Jų plastinės improvizacijos juodojoje keramikoje pranoksta siaurus tautodailės rėmus, apimdamos ir „ profesionaliojo“ meno plastinės raiškos lauką: tai ir dekoratyvūs indai, ir tradicinių simbolių, baltiškų ženklų bei mito-poetinių simbolių interpretacijos, filosofinės ir konceptualios gamtos formų interpretacijos. Jų itin gamtiška ir valstietiškam paprastumui artima pasaulėjauta ir svajonės, pamėgta supaprastinta, pirštų prislietimo žymes laikanti keramikos formų kalba iš dalies yra nulemta puoselėjamosios atlikimo technologijos archajiškumo. Drauge autorių meninėje kalboje gausu miestietiško kultūrologinio-istorinio intelektualumo, šiuolaikinei profesionaliajai lietuvių keramikai būdingo konceptualumo, jos dizaino aspektų ir elementų estetiškos, skulptūriškos sampratos.
Visus Paukščių šeimos dailininkų kūrinius vienija filosofinė-mitologinė tilto koncepcija. Visų pirma, tai yra laiko tiltas, kuris autoriams reiškia žilos praeities ryšį su dabartimi. Tai įkūnijama šiuolaikiškai interpretuojant senovės simbolius: prūsų laidotuvių urnų formas ir dekorą, tradicinės tekstilės ar nuosavybės ženklus, saulinius metalinių kryžių, augalinius skrynių puošybos simbolius, derinant protėviams sakralų žalvario metalo inkrustacijas su juodąja keramika, kuri senovėje visų pirma buvo laidotuvių ir anapusybės ritualų atributas. Drauge su paukščių, augalijos, angelų įvaizdžiais plėtojama ir Tilto, kaip mūsų žemiškos būties ryšio su dangumi idėja. Tiltas autoriams reiškia ir dabarties žmogaus religinių, dvasinių kelių jungtį - tai krikščioniškų ir pagoniškų simbolių, įvairių dvasinių patirčių vienybė. Galiausiai tiltas tai ir „profesionaliojo“ meno stilių, koncepcijų jungtis su „liaudiškumu“, varžančių technologijų dermė su kūrybine laisve. Šios šeimos dailininkų kūrybą jungia ne tik panaši lipdybinė juodosios keramikos technologija, bet ir stiprus siekis išreikšti savajį pasaulį, jausmus ir mintis gyva, naujoviška kalba interpretuojant tradicinės meninės pasaulėžiūros elementus, juos naujoviškai derinant ir kūrybiškai plėtojant bei laisvai nutolstant į originalias vizijas, neįprastų formų išradimus.
Eugenijaus Paukštės (g. 1954) kūrybai būdinga turtinga animalistinė, fantastinė paukščių, augalinių motyvų tematika, jam būdingas humoro jausmas, suteikiantis neįprasto gyvybingumo. Jis kreipia didelį dėmesį į aukštą technologinę keramikos lipdinių kokybę. Kaip vienas brandžiausių Eugenijaus Paukštės kūrinių paminėtinas ,,Žemės daigai“, eksponuotas pasaulinėje keramikos ekspozicijoje Pietų Korėjoje (2001). Kiti darbai - ,,Begasas“, „ Šernas“ buvo publikuoti laikraščiuose „ Literatūra ir menas“( 1999), „The Baltik times“(2004). Jis yra surengęs 10 personalinių parodų, dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos parodose, Lietuvos dailininkų sąjungos „Plekšnės klubo“ parodose. Eugenijaus Paukštės kūriniai buvo eksponuoti galerijose Norvegijoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje ir Pietų Korėjoje. 1999-2000 metais jam buvo suteikta meno ir kultūros valstybinė premija.
Eglės Zulonaitės-Paukštienės (g. 1955 m.) juodosios keramikos kūriniai pasižymi aiškiomis formomis, subtiliu dekoru, kreipiamas dėmesys į indo ar figūros siluetą. Keramikės kūrybai būdingas skulptūrinis – ornamentinis puošimas, kuris jautriai derinasi su viso kūrinio forma. Dekore galima sutikti archajinių elementų, kurie organiškai dera su juodosios keramikos senovine prigimtimi, spalva ir faktūra. Keramikė ieško senoviškų motyvų, simbolių, ženklų, mitopoetinių įvaizdžių ir, perausdama per savo jausmus, integruoja juos į šiuolaikines keramikos formas. Autorė yra surengusi 2 personalines parodas, dalyvavo 8 šalies parodose, o taip pat Danijoje (1992 m.), Vokietijoje (1994 m.).
Ieva Paukštytė (g. 1980) skulptūriškai lipdo keramikos kompozicijas iš mažų molio gabalėlių, pasitelkdama bičių korio lipdymo technologiją. Dirbinio faktūra tarsi „raibuliuoja“. Autorė nemėgsta glotnumo. Drauge jai būdingas konstruktyvus, ,,dizaineriškas“ formos ir silueto jutimas. Keramikė dirba ir interjero dizaino srityje. Ji yra sukūrusi dekoratyvinių šviestuvų, vazonų kompozicijų. Ji dalyvavo 3 grupinėse dailininkų parodose, trijuose tarptautiniuose ir dviejuose šalies juodosios keramikos simpoziumuose Lietuvoje. Taip pat domisi japonų degimo technikomis, dalyvavo 3 tarptautiniuose simpoziumuose, seminaruose, parodose Estijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje (2002 - 2004 m.).
Augustė Paukštytė (g. 1984) lipdo tiek skulptūras tiek dekoratyvinius indus. Jai būdingos aptakios formos, švelnūs paviršiai. Ją domina krikščioniško ir senųjų civilizacijų mitinio pasaulio vaizdinių interpretavimas, dvasinių vertybių paieškos ir amžino gamtiško būties laiko pojūtis. Autorė dalyvavo Respublikinėje tautodailės parodoje (2007 m.).
Tokia bendra visų Paukščių šeimos narių juodosios keramikos paroda rengiama pirmą kartą. Ji byloja apie juodosios keramikos gyvybingumą ne tik vyresniojoje, bet ir aktualumą jaunajai dailininkų kartai, Lietuvos dailės tradicijų tęstinumą ir kūrybingą atsinaujinimą.
Par rakstu pārpublicēšanas noteikumiem lūdzam kontaktēties ar Travelnews.lv redakciju.
Populārakie piedāvājumi
